Laukdama virtualaus susitikimo su Beiruto Sinematekos kuratoriais, trumpam užklystu į Instagram‘ą – suspaustas tarp fotogeniškų pusryčių ir pirmųjų menko sniego įrodymų Lietuvoje, daugiaaukštis Libano sostinėje per keletą sekundžių pavirsta krūvele dulkių. Besitęsiantis Izraelio antpuolis, jau pasiglemžęs daugiau nei tris tūkstančius libaniečių gyvybių, yra smurto Palestinoje – daugelio tarptautinių organizacijų įvardijamo kaip genocidas – tąsa, Izraelio vykdomo atsakant į Hamas ataką praėjusių metų spalį. Pastarųjų mėnesių įvykiai ne tik sugrąžina slogius praeities prisiminimus – nuo Izraelio invazijos 1982-aisiais iki šių šalių karo 2006-aisiais – bet ir išryškina solidarumą, kuriuo dalijasi Libanas ir Palestina.
Vis dėlto, šiandienos susitikimas skirtas aptarti kitokio tipo vaizdus – Vilniuje jau penktą kartą vykstančiame video meno, meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalyje Videogramos, Beiruto Sinemateka šiemet pristato savo trumpų filmų programą. Keturis kūrinius apjungiančio seanso atspirties taškas – ištrauka iš rašytojos Oksanos Timofejevos pokalbio su egiptiečių žurnalu „Mada Masr“. Paklausta, kaip galima mylėti tėvynę nebūnant fašistu ar nacionalistu, autorė atsako, jog „mylėti tėvynę reiškia rizikuoti sakyti tiesą“. Jos atsakymas, pastarųjų savaičių kontekste rezonuojantis ne tik tarptautiniuose, bet ir vietiniuose kontekstuose, ataidi ir interviu su Sinematekos kuratoriais, kuriame kalbamės apie dingusius archyvus, tarptautinį solidarumą bei kino reikšmę neramiais laikais.
„Kaip laikaisi? Ar šiuo metu pas jus saugu?“ – klausiu Mahdi Awada, Sinematekos archyvų koordinatoriaus, šiuo metu meno istorijos ir kuratorystės magistrą studijuojančio Amerikos universitete Beirute. „Gyvename diena po dienos“, atsako jis, pridėdamas, jog „ši situacija nėra vien apie smurtą ir destrukciją, bet ir pasipriešinimą“. Laukdami, kol prisijungs jo kolegė, kino tyrėja Anaïs Farine, su Mahdi šnekamės apie glaudžias meno bendruomenes Beirute ir Vilniuje. Rodos, jog sukiojantis abiejų miestų kultūrinėse erdvėse, neįmanoma išvengti pažįstamų veidų. Vis dėlto, savo dydžiu Vilnius yra daug panašesnis į Gazos Ruožą, tuo tarpu Beiruto plotas prilygsta greta sudėtiems Pilaitės ir Fabijoniškių rajonams. Nors, palyginus, tai gana nedidelis miestas, savo namais jį laiko 2.5 mln gyventojų arba apie pusė visos šalies populiacijos.
Sinematekos, prie kurios komandos praėjusiais metais prisijungė ir Mahdi su Anaïs, bei ją įkūrusios „Metropolio kino asociacijos“ (‘‘The Metropolis Cinema Association“) istorija paženklinta gebėjimu prisitaikyti bei nuolat transformuotis. Oficialiai atidaryta dieną prieš 2006 m. karo pradžią, savo duris organizacija užverti turėjo jau kitą rytą, misiją Beiruto žiūrovams pristatyti nepriklausomą kiną kuriam laikui pakeičiant būtinybe šiuos žiūrovus apsaugoti nuo sprogimų, taip kino teatrą transformuojant į laikiną slėptuvę. Vėliau, dėl vis didėjančio sostinės gyventojų susidomėjimo jų veikla, savo 80-ties vietų salę pakeitus erdvesniu pastatu, organizacija buvo priversta šias patalpas palikti dėl šalyje įsivyravusios finansinės krizės ir kurį funkcionuoti neturint fizinės erdvės . Ar pastarųjų mėnesių antpuolis surtikdė jų įprastą darbotvarkę? „Šią vasarą ir vėl persikraustėme į naują vietą, o spalį turėjome švęsti jos atidarymą, kuris, galiausiai, taip ir neįvyko. Nuolat turime jį nukelti į neapibrėžtą ateitį“, pasakoja Anaïs.
Idėja įkurti Sinemateką kilo 2018 m., stengiantis išsaugoti istorinį Libano kino paveldą. Oficialiame puslapyje projektas ne veltui apibūdinamas kaip „ambicingas“, turint omenyje, jog didelė dalis šalyje sukiurto kino dingo ar buvo sunaikinta 1975 – 1990 m. čia vykusio pilietinio karo metu. Turint reikalų su skylėta istorija, daug svarbiau „kultivuoti žinojimą ir aktyvuoti dialogą apie netektį“ nei bandyti užpildyti visas jos spragas, pabrėžia Mahdi. Vienas iš šios strategijos pavyzdžių – „Libano kino istorijų“ projektas, pasitelkiantis pokalbius su žmonėmis, padariusiais didelę įtaką šalies kino industrijai bei pristatantis ne tik tai, ką pavyko išsaugoti, bet ir kino istorijoje žiojinčią tuštumą. Anaïs dalijasi kitu pavyzdžiu – Sinematekos bendradarbiavimu su filmų plakatų ir žurnalų kolekcionieriumi Abboudi Bou Jaoude. „Jis skyrė daugybę laiko ieškodamas dingusių filmų plakatų vietose kaip Egiptas ar Sirija bei, remdamasis juose rasta informacija, parašė knygą „Šįvakar. Kinas Libane 1929-1979” (‘Tonight. Cinema in Lebanon 1929-1979“). Taigi, net jei filmo kopijos ir neišlieka, „istoriją atkurti galime analizuodami kokiame kontekste buvo rodomi filmai bei žiūrovų ir kritikų reakciją į juos“, pažymi Anaïs.
Sinemateka taip pat ieško sąsajų tarp būtojo laiko ir dabarties gilindamasi į greta filmų egzistuojančią jų žiūrėjimo kultūrą. Domiuosi neseniai kuratorių organizuotu renginiu, pristačiusiu Arabų kino klubo Beirute veiklą bei su juo siejamą politiškai angažuoto kino bangą 1970-aisias. Ar ši politinė dimensija gali būti pastebėta ir šiuolaikinėje Libano kino kultūroje? Tai – Anaïs tyrimų laukas: „Mano nuomone, revoliucija 2019-aisiais bei ją sekusi ekonominė krizė, tapusi mūsų kino teatro laikino uždarymo priežastimi, turėjo stiprų poveikį kino rodymo metodams. Prieš tai, dauguma kino klubų veikdavo mokyklose ar baruose, bet po šių įvykių filmų žiūrėjimas tapo politiškas ir pradėjo įtraukti įvairesnes bendruomenes. Pagrindinis skirtumas tarp šių laikotarpių turbūt yra tai, jog 7-ajame dešimtmetyje kino klubų veikla buvo glaudžiai susijusi su komunistų partija, o šiandien ji nebėra siejama su jokia politine jėga. Vis dėlto, galime atrasti panašumų tarp to, kokie filmai buvo rodomi tada ir kino, išlikusio populiariu ir mūsų laikais, kaip, pavyzdžiui 1970-aisis kurto karinio kino darbų (ang. militant cinema)“.
Politinio kino tema yra dar viena sąsaja tarp Libano ir Palestinos. Anaïs žodžiais, „1980-aisiais daugybė palestiniečių filmų buvo kuriami Beirute apsistojusių režisierių ar institucijų. Lygiai taip pat čia gyvavo ir Palestinos Sinemateka, kurią per 1982-ųjų invaziją išplėšė ir sunaikino [Izraelio armija]“. Tęsiant šios bendros kino istorijos giją, Mahdi ir Anaïs Videogramoms sudaryta filmų programa įtraukia ir Palestinos kūrėjų darbus. Grįžtant prie šių metų festivalio temos – tarptautinio solidarumo – mūsų pokalbis pakrypsta ir į bandymą apibrėžti šios sąvokos reikšmę, bendros šalių istorinės patirties kontekste. Mahdi manymu, solidarumo sąvoka šiuo atveju yra nepakankama, nes ji „neretai žymi buvimą greta kažkieno kito kovos – mūsų atveju, tai nėra paramos iš išorės klausimas. Su palestiniečiais dalijamės bendru likimu ir bendru priešu. Tai nėra tik solidarumas, tai ryšys sukurtas krauju, pasipriešinimu ir pasiaukojimu. Šis susietumas peržengia tradicinį supratimą apie tai, kas yra solidarumas“.
Nors ir nebandydama nusigręžti nuo niūrių nūdienos realijų, jų sudaryta filmų programa stengiasi išplėsti žiūros lauką, jame atrasdama vietos ne tik politikai, bet ir poezijai. Šiuo būdu, stengdamasi padėti žiūrovui emociškai priartėti prie regiono, kurį ir kinas, ir žiniasklaida neretai vaizduoja vien tik kaip vietą, paženklintą nesibaigiančio vargo. „Šios programos sudarymas sutapo su karo pradžia. Nors ir atsispirdami nuo pagrindinės šių metų festivalio temos, dėmesį vis dėlto norėjome sutelkti į žemės bei ekologijos potemę“, kuri ne tik įžemina, bet ir apjungia, apie kuratorystės procesą pasakoja Mahdi, „Prieš tai kalbėjau apie solidarumo sąvokos nepakankamumą – atrinkdami filmus norėjome mąstyti apie žemę, kaip apie viso ko centinę ašį ir tai, kuo išties dalijamės“. Anaïs svarbus programos fokusas – matymo (ne)galimybės kvestionavimas, taip pat įtraukiantis ir ekosistemų bei jų naikinimo apmąstymą karo ar Izraelio okupacijos Palestinoje kontekste. Dar vienas programos dėmuo – tai atminties įkūnijimas bei būdai, kuriais atsiminimai yra įrašomi į žemę, kaip tai vaizduojama Noor Abed filme „Naktis, kurią laikėme tarp“ (‘‘The Night We Held Between“, 2024).
Žvalgydamasi po režisierės Instagram paskyrą, stabteliu prie teksto, jos naujai sukurtą filmą skiriančio „Palestinai, tai pasakų ir paslapčių žemei, visoms mus anksčiau laiko palikusioms sieloms, mūsų dainoms ir šokiams kurie pasiliko, vilčiai ir gedului iki laikų pabaigos. Tam, kad okupacija pasibaigtų“. Mąstau apie kiną kaip apie erdvę, suteikiančią galimybę gedėti. Palestinos atveju, tai gali įkūnyti ne tik galimybę atsisveikinti su prarastais mylimaisiais, iš kurių neretai atimama oraus palaidojimo teisė, bet ir gedėjimą ateičių, kurias iš palestiniečių kasdien atima okupacija. Svarstant apie erdves, kurias karo kontekste mums gali atverti kinas, Mahdi prisimena neseniai organizuotą Mohanad Yaqubi filmo „R21“ peržiūrą: „Po seanso sekusi diskusija sukėlė įdomių minčių apie judančius vaizdus kaip apie mediją, kuri gali priartėti prie realybės labiau, nei tiesioginis jos išgyvenimas. Tuo pačiu man tai atskleidė ir karo fone atsirandančio vaizdų pertekliaus problemiškumą”. „Reflektuodama dabartinę situaciją, neseniai pajaučiau, jog, nors asmeniškai ir galiu apibūdinti tai, kas šiuo metu vyksta, negaliu to sudėti į jokį nuoseklų pasakojimą. Manau, jog karo būvyje svarbu žiūrėti ar skaityti, šiuo būdu konfrontuojant realybę, nes tai tampa įrankiui atgauti savąjį pasakotojo balsą“, dalijasi Anaïs.
Pokalbiui einant į pabaigą, mintimis iš Libano sugrįžtu atgal į Lietuvą. Ar Mahdi ir Anaïs tiki kultūros galimybe inicijuoti visuomeninius pokyčius? Ar, kuratorių akimis, kinas gali tapti būdu generuoti empatiją ir abipusį supratimą? „Deja, bet nemanau, kad kultūra turi galią pakeisti nusistovėjusias pažiūras“, atsako Anaïs, „vis dėlto galbūt tai, ką šiuo metu mums gali pasiūlyti kinas, yra galimybė ne tik būti, bet ir išlikti drauge šiais be galo destruktyviais laikais“. Atsisveikinu su pašnekovais Beirute ir, palikusi virtualų mūsų susitikimo kambarį, savajame mąstau ar, kaip tai įvardija Antonio Gramsci, „monstrų laikais“ – senajam pasauliui mirštant, o naujajam dar neužgimus – tai jau yra daugiau nei pakankama.
