Filipa César
Užminuotas dirvožemis / Mined Soil, 34’, 2012–2014

Esė filmas Užminuotas dirvožemis sugrįžta prie Gvinėjos agronomo Amílcaro Cabralo darbų: nuo dirvožemio erozijos tyrimų Portugalijos Alentežo regione 1950-aisiais iki jo kaip vieno iš lyderių veiklos Afrikos išsivadavimo judėjime. Į šią seką įsipina Kanados įmonei priklausančios eksperimentinės aukso kasyklos dokumentacija tame pačiame Portugalijos regione, kurį kadaise tyrinėjo A. Cabralas. Esė tiria vaizdų erdvę, paviršius ir tekstūras, o praeities ir dabarties dirvožemio specifikacija jame suvokiamos kaip saugykla, kurioje slypi atmintis, pėdsakai, išnaudojimas, krizė, arsenalas, lobis ir palimpsestas.

Filipa César (g. 1975, Portugalijoje) yra menininkė ir režisierė, besidominti politine judančio vaizdo potekste, todėl jos darbuose išsitrina ribos tarp fikcijos, dokumentinio ir eksperimentinio kino. Ji gyvena ir dirba Berlyne. Nuo 2011-ųjų menininkė tiria vaizdiniją, susijusią su Bisau Gvinėjos išlaisvinimo judėjimu ir jo pažintinį potencialą, išvystė šį tyrimą į besitęsiantį kolektyvinį projektą Luta ca caba inda (kova dar nesibaigė). Jos bendras darbas kartu su režisieriumi Louis Hendersonu, Saulės akmuo (2018) rodytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

Shirin Sabahi
Pasiskolintas peizažas / Borrowed Scenery , 15’, 2017

Filmo pavadinimas Pasiskolintas peizažas nurodo į shakkei (jap. 借景) – Rytų Azijai būdingą kraštovaizdžio formavimo principą, kai supantis gamtovaizdis integruojamas į sodo kompoziciją. Menininkas Noriyuki Haraguchi (1946 – 2020) nuo 1970-ųjų sukūrė daugybę įvietintų skulptūrų, įgyjančių prasmę dėl menininko rūpestingai parinktos jų vietos aplinkoje. 1977 m. Haraguchi buvo pakviestas instaliuoti savo skulptūros Materija ir protas (Naftos baseinas) kopijos nuolatinėje Teherano Šiuolaikinio meno muziejaus kolekcijos ekspozicijoje. Materija ir protas yra stačiakampio formos plieninis baseinas, sklidinas šviesą atspindinčios naudotos variklio alyvos. Nepaisant menininko intencijų ir muziejaus ketinimų, laikui bėgant lankytojai skulptūrą pavertė mažesnių objektų talpykla – ten meta monetas ir kitus daiktus. Filmas pasakoja apie Haraguchi alyvų baseinų skulptūrų pradžią, jo naudojamas efemeriškas ir pramonines medžiagas, sąveiką su alyvų baseinais Teherane ir kitur, taip pat apie meno, religijos ar kitų tikėjimo sistemų artumą. 

Pilna burna / Mouthful, 36’, 2018

Po filmo Pasiskolintas peizažas Shirin Sabahi inicijavo ir organizavo skulptūros Materija ir protas restauravimą kartu su Noriyuki Haraguchi ir Teherano Šiuolaikinio meno muziejumi. Nepaisydami menininko ir muziejaus intencijų, lankytojai pavertė naftos baseiną monetų ir kitų kišeninių objektų indu. Menininkės smalsumas, kas slypi už juodo veidrodinio baseino paviršiaus, davė paspirtį surengti N. Haraguchi vizitą bei baseino restauraciją 2017 m., po keturiasdešimties metų. Pilna burna prasideda gandu apie prastėjančią meno kūrinio būklę ir toliau fiksuoja restauravimo darbus, pašnekesius šalia baseino ir jame rastų objektų bei nuolaužų – taip vertina ir tausoja medžiagišką šios skulptūros savybę būti asmeniškų ir institucinių istorijų talpykla.

Shirin Sabahi (g. 1984 m.) kuria apie ir su judančiais vaizdais. Jos darbuose dažnai semiamasi įkvėpimo iš fizinių vietųm kūryba apima filmus bei jų šalutinius produktus, susietus su architektūra ir artefaktais, jų interpretacija ir įtaka. Jos parodos ir peržiūros surengtos Broad meno muziejuje, Savvy Contemporary galerijoje, Centro Botín (Santanderas), Art Jameel Centre, Edith-Russ-Haus ir Beiruto meno centre. Sh. Sabahi filmas Landing (2018) laimėjo geriausio eksperimentinio filmo apdovanojimą Lisabonos architektūrinių filmų festivalyje. Gyvena Berlyne, kur dalyvauja Berlyno menininkų programoje bei organizuoja PLACES – renginius, kur pašnekovai kviečiami pristatyti savo pasirinktą egzistuojančią (arba ne) vietą.