Metai: 2020

Videogramos. Tarptautinis Kauno kino festivalis

Šių metų Tarptautinis Kauno kino festivalis pavadinimu 𝘝𝘪𝘥𝘦𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘰𝘴 pristatys kuruotą filmų bei šiuolaikinių menininkų videokūrinių programą. Festivalio pavadinimą įkvėpė vokiečių režisieriaus Haruno Farockio (1944–2014) dokumentinis filmas 𝘙𝘦𝘷𝘰𝘭𝘪𝘶𝘤𝘪𝘫𝘰𝘴 𝘷𝘪𝘥𝘦𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘰𝘴 (vok. 𝘝𝘪𝘥𝘦𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘮𝘦 𝘦𝘪𝘯𝘦𝘳 𝘙𝘦𝘷𝘰𝘭𝘶𝘵𝘪𝘰𝘯, 1992), kuriame fiksuojama ir analizuojama televizijos ir jos kuriamų vaizdų įtaka Rumunijos revoliucijos istoriniams įvykiams. Tarptautinis Kauno kino festivalis 𝘝𝘪𝘥𝘦𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘰𝘴 siekia pristatyti kiną bei videomeną, kuris gali veikti kaip aktyvus istorijos dalyvis ar kūrėjas, o šie metai, kupini perversmų ir istorinių įvykių bei globalių judėjimų, taip pat atsispindės festivalio programoje.

Viena iš festivalyje nagrinėjamų temų – kaip videovaizdai šiandien tampa išplėstine mūsų vizualinio mąstymo gija ir kokią vietą jie užima mūsų vaizduotėje? Kaip 𝘷𝘪𝘥𝘦𝘰𝘷𝘢𝘪𝘻𝘥𝘶𝘰𝘵ė, kuriama judančio vaizdo ir technologijų priemonėmis, tarpsta pasaulyje? Ar tuomet mūsų sapnai taip pat gali būti vadinami 𝘷𝘪𝘥𝘦𝘰? Kita festivalio kuratorių Viktorijos Šiaulytės, Monikos Lipšic ir bendrakuratorės Mildos Januševičiūtės parengtos programos tema – sveikatos ir gerovės sąvokos bei sudėtingas santykis tarp asmeninės ir visuomeninės „sveikatos“ skirtinguose politiniuose kontekstuose. Kas ir kaip nusako ribas tarp sveikatos ir ligos? Kas gali ir išgali būti sveikais? Kaip esame vieni nuo kitų priklausomi? Šie ir kiti klausimai Tarptautinio Kauno kino festivalio 𝘝𝘪𝘥𝘦𝘰𝘨𝘳𝘢𝘮𝘰𝘴 programoje keliami pristatant šiuolaikinius kūrėjus ir jų darbus, dažnai pasirodančius už įprastos filmų rinkos ribų, daugiau dėmesio skiriant skirtingoms judančio vaizdo kolektyvinės autorystės formoms – pavyzdžiui, aktyvizmui ar videopriemones naudojantiems moksliniams tyrimams.

 

Rytojus visada trunka per ilgai – Atidarymas

Phil Collins
Tomorrow Is Always Too Long, 82’, 2014

Rytojus visada trunka per ilgai – tai meilės laiškas didžiausiam Škotijos miestui Glazgui. Metus kartu su įvairiomis vietos bendruomenėmis kurtame filme tapomas kasdienio gyvenimo portretas, atskleidžiantis platų žmogiškųjų patirčių spektrą: nuo gimimo ir jaunystės, per mokymosi ir kriminalinės teisėsaugos sistemą iki senyvo amžiaus. Filmas sukonstruotas iš skirtingų dalių: muzikinių epizodų, kuriuose pristatomi neprofesionalūs dainininkai kartu su Karališkuoju Škotijos nacionaliniu orkestru; viešų transliacijų, kuriose pasirodo Glazgo gyventojai iš visų įmanomų gyvenimo sferų; serijos trumpų animacinių fragmentų, vaizduojančių naktinį miestą. Keistas meilės miuziklams, dokumentikai, naktinei televizijai ir siluetinei animacijai rezultatas – Rytojus visada trunka per ilgai – nesileidžia kategorizuojamas ir kviečia į įtraukiančią, hipnotišką kelionę po miesto širdį.

Philas Collinsas yra britų kino kūrėjas, menininkas, kultūros renginių organizatorius ir edukatorius, gyvenantis Berlyne ir Vupertalyje. Jo įvairialypei praktikai būdingas artimas ryšys su vieta ir bendruomenėmis, tarp kurių per daug kūrybos metų buvo disko šokantys palestiniečiai, grupės The Smiths gerbėjai iš trijų žemynų, Kosovo albanų pabėgėliai, Bagdado jaunimas, Malaizijos skustagalviai antifašistai, Kelno benamiai gyventojai, marksizmo-leninizmo mokytojai iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos ir kitos bendruomenės. Iš bendradarbiavimo gimę kūriniai ne tampa statiškais portretais, o artikuliuoja santykių niuansus, įkūnijančius estetikos ir ekonomikos formas, kurios apibrėžia kasdienę egzistenciją nuo naujienų ir politikos iki pramogų ir apsipirkimo.

Meilės vandenynas

Ingo Niermann, Alexa Karolinski
Oceano de Amor, 93’, 2020

Kapitalizme net meilė tapo preke, o geismas pavirto augimo idėjos apsėstos rinkos ekonomikos varomąja jėga. Idėja, kad prievarta – paskutinis modernios gerovės valstybės tabu, yra Meilės armijos antitezė. Tai atviras tarptautinis projektas, radikaliai atkovojantis jo dalyvių kūnus ir sąmonę klausdamas: ar gali meilė būti suprantama kaip naujo pobūdžio darbas? Kuboje susitinkame dešimt tai norinčių išmėginti Meilės armijos narių. Studentai, pensininkai, translyčiai sekso darbuotojai ir neįgalūs žmonės – įvairialypė žmonių grupė, kurią matome ir darbe, ir Havanos paplūdimyje, atliekančią ritualą meilės jūroje. Meilės vandenynas yra tęstinis tarpdisciplininis projektas, kuriuo siekiama atviromis ir dalyvavimą skatinančiomis formomis pritraukti naujus meilės karius į mokymų ir kūrybinių dirbtuvių programas.

Alexa Karolinski gimė Berlyne. Ji baigė meno istorijos bakalauro studijas. Dirbo žurnale Vice Vokietijoje kaip redaktoriaus asistentė, prodiusavo kūrinius Arte televizijai ir pristatė įvairius menininkus. Vėliau persikraustė į Niujorką, studijavo Vizualinių menų mokykloje ir kūrė socialinės dokumentikos filmus. Pirmas didelės apimties A. Karolinski filmas Oma & Bella – tai dokumentika apie jos senelę ir senelės kambario draugę. Abi moterys išgyveno Holokaustą. Jos darbuose svyruojama tarp šiuolaikinio meno, kino ir komercinių vaizdo klipų. 2016 m. Berlyno bienalėje įvyko filmo Meilės armija premjera – tai tęstinio bendradarbiavimo su rašytoju ir menininku Ingo Niermannu rezultatas.

Ingo Niermannas (g. 1969, Bylefelde, Vokietijoje) gyvena Berlyne ir Bazelyje. Jis yra knygų serijos Solution rašytojas ir redaktorius. Jo debiutinė novelė Der Effekt išleista 2001 m. Tarp neseniai išleistų knygų minėtinos Sprendimas 247–261: Meilė (2013), Choose Drill (2011), Meno ateitis: vadovėlis (2011, su Eriku Niedlingu), Sprendimas 186–195: Dubajaus demokratija (2010), Sprendimas 1–10: Umbaulandas (2009), Sprendimas 9: Didžioji piramidė (su Jensu Thieliu, 2008), Įdomusis narkotikų ir jų draugų pasaulis (su Adrianu Sacku, 2008). I. Niermannas su kitais įsteigė revoliucinį kolektyvą Redesign Deutschland ir išrado kapą kiekvienam – Didžiąją piramidę. Kartu su Remu Koolhaasu kūrė Vote – įrankį viešiesiems balsavimams Gvangdžu, Korėjoje. Su Haus der Kulturen der Welt Berlyne I. Niermannas pradėjo tarptautinį skaitmeninės leidybos projektą Fiktion.

Pastatas

Tatjana Kononenko ir Matilda Mester
Budinok / Das Haus, 93, 2019

– Kodėl čia tiek daug žmonių?
– Kaip kodėl – tam, kad užpildytų šimtmečius.
(E. Limonov)

Deržprom, Valstybinės pramonės namai – tai pastatas Charkove, rytų Ukrainoje. Pastatytas 1925-1928 metais konstruktyvizmo stiliumi, kurio tikslas – įkūnyti komunizmo idėją kolosalios architektūros dėka. Nors tai vienas iš didžiausių konstruktyvizmo įgyvendintų projektų ir autentiškiausias XX amžiaus antrojo dešimtmečio avangardinių idėjų atspindys, šiandien jis primena nepajudinamą, neperkeliamą objektą į dinamiškai besikeičiantį geopolitinį kontekstą. Filmas Budinok manevruoja tarp klasikinės, observacinės dokumentikos ir eksperimentinio kino metodų. Dėl dialogų minimalumo, filmas primena judančių vaizdų poemą, kurioje apmąstoma materialinių reliktų pozicija ir istorinė galimybė sukurti naują visuomenę.

Tatjana Kononenko gimusi Kirovograde, Ukrainoje 1980 m., šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Berlyne ir Tbilisyje. Iki 2019 metų mokėsi kino režisūros Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje (DFFB), ir Berlyno Senato Elsos Neumann itin pažangiems menininkams programos narė. Tatjanos Kononenko video ir fotografijos projektai dažnai paliečia atminties ir istorijos temas. Budinok yra režisierės pirmas ilgametražis filmas.

Matilda Mester gimusi Kopenhagoje, Danijoje 1980 m. 2008 metais persikraustė į Berlyną studijuoti Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje DFFB. Čia sukūrė savo pirmąjį ilgametražį filmą Limbo (rež. Anna Sofie Hartmann), kurio premjera vyksta San Sebastiano tarptautiniame filmų festivalyje, ir kuris nominuojamas Europos atradimo prizui Europos kino apdovanojimuose. Budinok yra jos pirmas bendrai režisuotas filmas.

Nulis

Kazuhiro Soda
Seishin 0, 128’, 2020

Psichiatras dr. Masatomo Yamamoto yra judėjimo, siekusio atverti psichiatrinių ligoninių duris Japonijoje septintajame dešimtmetyje, pionierius. Jo ilgametė veikla, trukusi daugiau nei penkiasdešimt metų, buvo skirta į bendruomenę orientuotai psichinės sveikatos apsaugai, kurioje pacientų poreikiai laikomi svarbesniais už bet ką kita. Būdamas 82 metų dr. Yamamoto staiga pasitraukė iš klinikinės medicinos lauko ir pacientams, daugybę metų pasikliovusiems juo kaip svarbiausia savo gyvenimo atrama, sukėlė didelį nerimą. Dabar jis stengiasi leisti laiką rūpindamasis žmona Yoshiko, visada buvusia didžiausia jo darbo ir veiklos rėmėja. Ankstyvą pavasarį dr. Yamamoto ir Yoshiko pradeda naują gyvenimą, bet susiduria su iššūkiais, kokių dar nebuvo patyrę.

Kazuhiro Soda yra filmų kūrėjas, laimėjęs Peabody apdovanojimą. Kurdamas dokumentinius filmus jis vadovaujasi stebėjimo metodu, grįstu savo išrastais „Dešimčia įsakymų“, draudžiančių jam daryti tyrimus ar rašyti filmo apmatus prieš pradedant filmuoti. Tokias taisykles jis sau primeta tam, kad sumažintų išankstines nuostatas, būtų pasiruošęs ir atviras netikėtiems atradimams filmavimo ir montažo procese.

Videogramų diena

Pokalbiai su menininkais, diskusijos ir vaizdo peržiūros Kauno menininkų namuose ir internetu.

Pirmoje Videogramų dienoje dalyvauja:
Shourideh C. Molavi iš tarpdisciplininės tyrimų grupės Forensic Architecture
Kevin B. Lee ir Chloé Galibert-Laîné
Režisieriai Olivier Marboeuf ir Louis Henderson iš The Living and The Dead Ensemble, kurių filmas Uvertiūros rodomas festivalyje
Noncitizen archive

19:00 I Am Dublin filmo peržiūra

Filmų programa „Mamolaivis“

Šioje vaizdo peržiūroje pristatomi trijų menininkių Ulijonos Odišarijos, Åsos Cederqvist ir Josefinos Arnell vaizdo kūriniai ir filmai, kuriuose skirtingai atliepiamos santykių su mama ir motinystės bei dukrystės temos. Gilinant tarpusavio ryšių, jungčių, tinklų ir sistemų diskursą visoje Videogramų programoje, mintis sukurti programą apie ryšį su mama kilo neatsitiktinai. Idėją pastūmėjo pokalbis su viena iš menininkių, reflektuojant, kiek daug dėmesio mūsų kultūroje skiriama romantinei meilei (tarp vyro ir moters), kaip šis ryšys šiandien objektyvizuojamas populiariojoje kultūroje ir kaip kritiškai jį apmąsto šiuolaikiniai menininkai. Nors XX a. kartu su modernizacija ir tradicinės šeimos samprata atnešė globalų suvokimą, jog daugelio žmonių gyvenimus labiausiai formuojantis santykis yra santykis su tėvais ir ypač su mama, šis ryšys užima menką vietą mūsų kultūrinių vaizdų ikonografijoje.

Visos trys menininkės fiksuoja savo mamas arba šeimas ir skirtingais būdais atspindi savo santykį su mama. Mamolaivis – žaismingas švedų menininkės Josefinos Arnell filmo Mothership Goes to Brazil (2016) vertimas, prigijęs šios programos pavadinimui, perteikia visoms menininkėms būdingus kūrybos bruožus: žaidimą, smalsų tyrinėjimą ir eksperimentavimą.

Kuratorė Monika Lipšic

 

Sielų sala

Lotta Petronella
Själö, 78’ 2020

Filme Själö prisiliečiama prie nesuskaičiuojamos daugybės moterų likimų per keletą šimtmečių. Kai kino kūrėja pradeda klausytis vėjų ir dvasių, iškyla paslėpti prisiminimai. Daugelį amžių uždara institucija izoliuotoje Baltijos jūros saloje Själö buvo paskutine socialines normas peržengusių moterų gyvenimo vieta. Atstumtosios moterys čia buvo laikomos uždarytos, stebimos, tiriamos ir matuojamos – panašiai kaip šioje vietoje, dabar paverstoje į tyrimų centrą, tiriama gamta. Jaunai mokslininkei saloje renkant mėginius, praeitis iškyla neišsiųstų laiškų šnabždesių ir tuščių ligoninės kambarių pavidalu. Nematomiems archyvams atgyjant, erdvė prisipildo paslėptų prisiminimų. Kieno istorijos prisimenamos, o kieno pamirštamos?

Lotta Petronella yra filmų kūrėja, menininkė ir kuratorė, gyvenanti Ruissalo saloje. Ji kūrė apie salas ir gyveno jose pastaruosius dešimt metų, turi penkiolikos metų dokumentinių ir meninių filmų režisavimo, prodiusavimo ir scenarijų rašymo patirtį. Jos filmai plačiai rodomi tarptautiniuose kino festivaliuose, meno galerijose ir televizijoje. L. Petronella baigė meno studijas Čelsio meno koledže Londone, vėliau ji ten gyveno ir 15 metų dirbo kino, televizijos projektuose. Be kūrybos, ji bendradarbiauja su kitais menininkais, rašytojais ir kino kūrėjais nepriklausomo kino ir meno projektuose. 

Uvertiūros

The Living and The Dead Ensemble
Ouvertures, 132’, 2019

Filme Uvertiūros, keliaujant nuo suledėjusių Juros kalnų peizažų iki urbanistinio Portoprinco centro, prikeliama Haičio revoliucionieriaus Toussaint’o Louverture’o figūra. Prancūzijoje tyrinėtojas iš Haičio bando perskaityti praeitį stratigrafiniuose Juros kalkakmenio sluoksniuose, o Haityje grupė jaunų aktorių verčia ir repetuoja scenas iš Édouard’o Glissant’o pjesės Monsieur Toussaint, kurioje pasakojama apie paskutines T. Louverture’o dienas, jam mirštant kalėjimo kameroje tremtyje, Juroje 1803 m. Haičio istorijos panteono vaiduokliai aplanko T. Louverture’ą jo mirties guolyje ir surengia jo teismą. Pjesei įsibėgėjus aktorius užvaldo jų vaidinami veikėjai, galiausiai T. Louverture’o vaiduoklis prisijungia prie grupės ir juos pasiima kelionėn į naują tremtį.

The Living and the Dead Ensemble yra Haičio, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės menininkų, aktorių ir poetų grupė. Ji pirmą kartą susibūrė Haityje 2017 m., kad į Haičio kreolų kalbą išverstų É. Glissant’o pjesę Monsieur Toussaint ir pastatytų pagal ją spektaklį. Ansamblio darbuose tyrinėjami galimi būdai pasakoti Haičio – pirmosios nepriklausomos juodaodžių respublikos Amerikos žemynuose – istoriją. Laviruodama tarp radikalios antikolonijinės demokratijos utopijos ir katastrofiškos šios šalies situacijos dabartyje, grupė kuria tekstus, performansus, filmus ir instaliacijas, atskleidžiančias Haičio kultūrinius turtus per socialinę, politinę ir ekologinės krizės perspektyvas. Ansamblis – tai Mackenson Bijou, Rossi Jacques Casimir, Dieuvela Cherestal, James Desiris, Louis Henderson, Léonard Jean Baptiste, Cynthia Maignan, Sophonie Maignan, Olivier Marboeuf, Mimétik Nèg. 

Filmų programa „Videovaizduotė“

Šios programos turinys susijungė gana intuityviai, ieškant paralelės tarp technologinės judančio vaizdo kaitos ir vaizduotės. Bandant apibūdinti šių penkių menininkų kūrinius gimė pavadinimas videovaizduotė. Kaip kuriami vaizdai atspindi mūsų vaizduotę ir daro įtaką jai formuotis? Vizualinė atmintis kaip nesibaigiantis filmas. Šį abipusį videovaizdo ir vaizduotės, technologijos ir žvilgsnio ryšį pavadinome videovaizduote, bandydamos įvardyti sąmonės ir pasąmonės ryšį su videotechnologija. 

Visi programos kūriniai atskleidžia įvairias erdves: skaitmenines, patirties, žiūrėjimo. Marge Monko darbas Brangusis D atspindi jautrų ir intymų ne tik dviejų žmonių, bet ir vidinių jausmų bei technologijų dizaino santykį. Polako van Bekkumo filmo Pasivažinėjimas veiksmas vyksta virtualioje Google Earth erdvėje, o joje atsirandantys emociniai išgyvenimai iš realaus pasaulio kvestionuoja šių pasaulių skirtumus. Persijnas Broersenas ir Margit Lukács darbas Miškas lokacijoje skaitmeninėmis priemonėmis atkuria Belovežo girią, kuriai gresia išnykti, o Allison Henriquez Naktinis judesys sustabdo žiūrovą patyrime ir panardina į sapnišką būseną. Filmas Parsi tarytum sukuria dar vieną naują poetinę erdvę, kuri nėra nei 360 laipsnių kampu filmuotoje Bisau Gvinėjoje, nei eilėraštyje apie tai, ko nėra – taip sukuriama dar viena videovaizduotė.

Kuratorės Milda Januševičiūtė ir Monika Lipšic

 

Mėsa! Mėsa! Gardi mėsa! — Mariannos Simnett filmų programa

Mariannos Simnett filmai yra įrankiai, kuriais atidengiamos užslėptos šio pasaulio prievartos struktūros. Šuoliuodama tarp skirtingų žanrų nuo cinéma-vérité iki kūno siaubo filmų ir Vestendo miuziklų, ji žaidžia savo žaidimus su mirtinu rimtumu ir piktdžiugišku humoru.

Ekscentriškam Simnett pasakojimų stiliui būdingi intensyvūs, meistriškai sukonstruoti vaizdiniai ir rezonuojantys garso takeliai. Videogramų kontekste šie filmai testuoja mūsų suvokimą apie liguistumą, išmėgina konvencijas ir atlieka opresyvių socialinių normų skrodimą.

Marianna Simnett gyvena ir dirba Berlyne. Jos tarpdisciplininė praktika apima videomeną, instaliaciją, performansus, skulptūrą ir piešimą. Simnett naudoja išraiškingas ir kūniškas priemones tyrinėdama kūną kaip transformacijos vietą. Dirbdama su gyvūnais, vaikais, organais ir dažnai vaidindama pati, Simnett savo darbuose įvaizdina naujus radikalius pasaulius, pilnus nesuvaldytų minčių, keistų istorijų ir troškimų.

Simnett darbai rodyti didžiausiuose tarptautiniuose muziejuose. Naujausios jos parodos surengtos Kunsthalle Zürich (2019), Franso Halso muziejuje Harleme (2019), Modernaus meno institute Brisbane (2019), Naujajame muziejuje Niujorke (2018) ir Modernaus meno muziejuje Frankfurte (2018). Ji laimėjo Paulo Hamlyno apdovanojimą 2020 m., taip pat Jerwood /FVU apdovanojimą 2015 m. ir buvo nominuota Derecko Jarmano apdovanojimui 2017 m.

 

Filmų programa „Sveikatos apsaugos sistemos“

Ši programa nagrinėja kūno ir sveikatos apsaugos sistemų santykį. Kokia yra komunikacijos įtaka „sveikatinimo“ procese ir sveikatos apsaugos kontekste? Kada reikia racionalizuoti su kūnu susijusius sprendimus? Taip pat iliustruojamas galios pasiskirstymas tarp paciento ir gydytojo vaidmenų konvencinės ir alternatyvios medicinos kontekstuose. Šie kūno ir rūpybos santykiai laviruoja tarp mokslo ir magijos, vilties ir specifinių žodynų, empatijos ir turimų išteklių.

Leah Clements darbo pavadinimas Nesekti žemyn kilęs iš interviu tarp dviejų psichiatrų R. D. Laingo ir Antony Clare’o, kurie kalbasi apie santykius su pacientais, patiriančiais stiprų nerimą, ir kaip gydytojai turi išlaikyti ribą tarp pagalbos suteikimo ir atstumo palaikymo. Šis kūrinys tyrinėja ne tik komunikacijos, bet ir rūpesčio bei kompromisų formas. Rebecca Lennon vaizdo darbe Žodžiai yra kampuotas aštrus nuomininkas žaismingai pasitelkia vizualinę ir verbalinę kalbą nagrinėdana kūno ir sutrikimo naratyvus. Eitano Efrato ir Danielio Manno filmas Stebuklingas kalnas pasakoja apie kalną ir netradicinės medicinos formas gamtos išteklių naudojimo kontekste, taip pat poveikį, kuris gali būt tiek teigiamas, tiek neigiamas.

Kuratorė Milda Januševičiūtė

 

Filmų programa „Purvas ir duomenys. Materija kaip istorinis kūnas“

Dvi filmų programos, inspiruotos medijų tyrėjos ir antropologės Shannon Mattern darbo Dirt and Data. Code and Clay (Purvas ir duomenys. Kodas ir molis), kviečia pažvelgti į medžiagas ir gamtines sistemas kaip politinės, istorinės ir socialinės informacijos nešėjas ar komunikacijos priemones. 

Materijos kaip istorinio kūno programą sudaro menininkių Filipos César ir Shirin Sabahi filmai. Nors iš kardinaliai skirtingų kontekstų, jie kalba apie medžiagiškumą ir laiko dimensiją. Užminuotame dirvožemyje F. César skaito ir cituoja Gvinėjos agronomą, išsilaisvinimo kovotoją Amílcarą Cabralą: dirvožemis – tai ir istorinis kūnas. Sh. Sabahi filmai Pasiskolintas peizažas bei Pilna burna sukasi aplink japonų menininko Noriyuki Haraguchi darbą Materija ir protas (angl. Matter and Mind) ir jo atsiradimo bei egzistavimo istoriją Teherano šiuolaikinio meno muziejuje. Nafta, menininko darbuose naudojama kaip meninė medžiaga – nekintantis, veidrodiškas, nejudantis paviršius. Inicijuodama rūpestingą darbo restauravimą, menininkė išjudina šią išorės ir vidujumo skirtį ir atveria darbo istorišką gylį. Filmuose menininkės savo intervencijų, klausimų kėlimo, gestų inicijavimo praktikomis tarsi rūpinasi medžiagų istorija ir taip atidengia po paviršiumi glūdinčius politinius, institucinius ir asmeninius sluoksnius. 

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Ekspedicijos turinys

Veronika Kusumaryati, Ernst Karel
Expedition Content, 78’, 2020

1961 m. filmų kūrėjas Robertas Gardneris organizavo Harvardo Peabody ekspediciją į Nyderlandų Naująją Gvinėją (šiandienos Vakarų Papua). Gavę Nyderlandų kolonijinės vyriausybės paramą ir privačių rėmėjų lėšų, keletas turtingų amerikiečių, apsirūpinę 16 mm kameromis, fotoaparatais, juostiniais magnetofonais ir mikrofonu, išsirengė į ekspediciją ir penkiems mėnesiams apsigyveno Baliemo slėnyje tarp Hubula žmonių. Taip atsirado įtakingas Gardnerio filmas Mirę paukščiai, dvi fotografijos knygos, Peterio Matthiesseno knyga Po kalno siena ir dvi etnografinės monografijos. Michaelo Rockefellerio, vieno iš Standard Oil Rockefellerių, užduotis buvo fotografuoti ir įrašinėti Hubula pasaulio garsus. Ekspedicijos turinys – tai garso darbas iš 27 valandų trukmės juostos, kurioje dokumentuojami keista ekspedicijos ir Hubula žmonių akistata. Čia reflektuojami painūs ir sudėtingi multimodalinės antropologijos raidos momentai, atsispindintys Hubula žmonių bei Michaelio gyvenimuose ir tebesitęsiančioje Vakarų Papua kolonizacijos istorijoje.

Ernstas Karelis (g. 1970 Palo Alte, JAV) dirba su garsu – kuria elektroakustinę muziką, eksperimentinio dokumentinio garso darbus instaliacijoms ir performansams, garso postprodukciją dokumentiniams filmams, ypatingą dėmesį skiria stebimajam kinui. Jo darbuose dažnai labai svarbi aplinkos garsų įrašinėjimo praktika (angl. field recording) ir jų kompozicija. E. Karelis bendradarbiavo su kino kūrėjais ir vedė kursus apie dokumentinį garso meną Harvardo universiteto Sensorinės etnografijos laboratorijoje.

Veronika Kusumaryati (g. 1980 Bantule, Indonezijoje) yra politikos ir medijų antropologė, dirbanti Vakarų Papua. Jos tyrimai susiję su kolonializmo, dekolonizacijos ir postkolonializmo teorijomis ir istoriografija. Ji dirbo kuratore ir prodiusavo dokumentinius filmus, rodytus įvairiuose kino festivaliuose. V. Kusumaryati studijavo Kino ir medijų magistrą Džakartos menų institute. Ji yra Sensorinės etnografijos laboratorijos narė ir Harvardo universiteto mokslo darbuotoja.

Morgan Quaintance filmų programa

Kontempliatyvūs Morgano Quaintance’o filmai pina istorijos, rasės klausimų, daugiatautės tapatybės, atminties ir jos praradimo giją. Kai išmoksti kalbėti, gali išmokti dainuoti, – sako juodaodė choro mokytoja filme Pietūs. Jos žodžiai aitriai suskamba šiandien, kai tokia didelė dalis žmonių pasaulyje vis dar kovoja už teisę kalbėti apskritai – tai kultūrinė sąlyga, kurią dažnai atspindi menininko filmai. Quaintance’as, kuris taip pat yra rašytojas, muzikantas, radijo laidų vedėjas ir kuratorius, šiuolaikiniame mene ugdo dalyvavimo ir politiškumo potencialą, o jo filmai neretai subtilūs ir jautrūs – tai kartais yra pats geriausias būdas kalbėti svarbiomis temomis. Savo darbuose Morganas Quaintance’as dažnai skaudžiai paliečia žiūrovą, tačiau tuo pat metu juose kuria erdvę pokyčiams.

Šių metų Videogramų programos kontekste puoselėjame menininko filmo kalbą kaip unikalų būdą kalbėti ir rašyti apie istoriją pasitelkiant judančius vaizdus, kurie yra drąsūs savo poetiškumu ir ryžtingai kelia opius klausimus.

Morganas Quaintance’as yra Londone gyvenantis rašytojas, muzikantas, laidų vedėjas ir kuratorius. Gimęs Pietų Londone, jis yra nuolatinis Art Monthly bendradarbis ir rašo The Guardian, The Wire, Art Review, Frieze, rhizome.org ir kitoms šiuolaikinio meno svetainėms bei tinklaraščiams. Jis yra e-Flux internetinės leidybos portalo Art Agenda redaktorius, taip pat kuratorių kolektyvo DAM PROJECTS įkūrėjas ir 2015–2016 m. Londono Cubitt galerijos kuratorius. Jis prodiusuoja Studio Visit – kas mėnesį Resonance 104.4 FM transliuojamą valandos trukmės interviu programą, kurioje svečiuojasi šiuolaikinio meno kūrėjai iš viso pasaulio.

 Kuratorė Monika Lipšic

 

Giliame miege

Maria Ignatenko
Gorod Usnul, 71’, 2020

Filmas prasideda rimtu pareiškimu: Viktoras kaltinamas mirtinai sumušęs mechaniką laive, kuriame jis dirbo jūreiviu. Nuo šios vietos trys tolimesnės juostos dalys vaizduoja įvykius, kurie galėjo prie to privesti. Po to, kai jo mergina žūsta per nelaimingą atsitikimą, Viktoras palieka laivą ir grįžta į krantą. Pamažu jo suvokimas ima keistis – tai, kas jau iki tol atrodė kaip šaltas, atgrasus pasaulis, vis labiau panašėja į visa apimančią mirusiųjų karalystę, kur visi miega.

Maria Ignatenko gimė Maskvoje 1986 m. Ji baigė žurnalistikos studijas, po to studijavo kino režisūrą Maskvos naujojo kino mokykloje, ten  dėsto režisūrą nuo 2018 m. Giliame miege yra jos pirmasis pilnametražis filmas.

Filmų programa „Purvas ir duomenys. Technoekologijos“

Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomo ilgamečio meninio tyrimo apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją; o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą, kas yra technologija apskritai?

Kuratorė Viktorija Šiaulytė

 

Filmų programa „Socialinis kūnas“

Ši programa pristato menininkų Monikos Janulevičiūtės ir Celyn June, Mišos Skalskio, April Lin ir The Institute of Queer Ecology filmus apie trapumą, pralaidumą, skaitmeninę ir kūnų transgresiją, apie aplinką ir joje tarpstančius socialinius tinklus. Nuo intymių ir kraupokų kelioninių dienoraštinių pasakojimų iki nostalgiškų, bet distopinių šeimos atostogų, susidūrimo su mirtimi socialinėje medijoje, iki CGI generuotos animacijos kaip šiltos, išsiliejusios, queer ateities metaforos, ši programa skirta pristatyti “socialinio kūno” idėją. 

Kuratorės Milda Januševičiūtė ir Viktorija Šiaulytė

 

 

Grįžtamasis ryšys

Simona Žemaitytė
Feedback, 74’, 2019

Saulius, arba Sal, kaip jį vadina draugai iš Londono, pradžioje buvo didžėjus, aistringas vinilinių plokštelių kolekcionierius ir vienas internetinio radijo projekto last.fm kūrėjų. Jis buvo universalus nerimstantis personažas, maištininkas, antisisteminis veikėjas, visada bendradarbiaujantis ir dalyvaujantis daugybėje kūrybinių projektų, organizuojantis vakarėlius ir renginius, besiklausantis muzikos ir suburiantis žmones. Saulius Čemolonskas, gimęs 1964 m. Kaune, paspruko iš Sovietinės Lietuvos su padirbtais dokumentais 1989 m. ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Londone. Nesuskaičiuojamas kiekis jo muzikos, garso ir vaizdo archyvo valandų, įrašytų VHS, DV ar 8 mm formatais, atspindi maištingą Sauliaus charakterį, jo žaismingumą ir kūrybingumą, taip pat jo aplinką: nuo 9-ojo dešimtmečio Sąjūdžio Lietuvoje, vėlyvojo 10-ojo dešimtmečio Londono muzikos scenos iki nesenų laikų ir jo paties privačios praeities. Kino kūrėja Simona Žemaitytė, pažinojusi Saulių daugiau nei dešimt metų, naudoja jo archyvo medžiagą kurdama istoriją, kuri galėtų būti laikoma universaliu pasakojimu apie žmogaus siekį pabėgti nuo sistemos (bet kokios) ar mėginimu jai pasipriešinti. Kuo daugiau žiūrime anapus VHS ar DV laiko patinos (sugrąžinančios seniai prarastus miestų – tiek Kauno, tiek Londono – vaizdus), tuo labiau suprantame, kad Sal buvo vienas tokių žmonių, kokį kiekvienas iš mūsų pažinojome kurioje nors vietoje ir kažkuriuo mūsų gyvenimo laikotarpiu. Saulius mirė 2017 m. Jo pelenai laikomi jo draugo muzikos studijoje Londone.

Simona Žemaitytė yra lietuvių menininkė ir kino kūrėja, gyvenanti ir dirbanti Londone ir Vilniuje. Simonai prireikė beveik penkerių metų, kad surastų VHS juostas, apie kurias Sal buvo užsiminęs jųdviejų pokalbyje po to, kai perdavė jai viso savo archyvo kopiją. Ji filmavo Salą muzikuojantį kartu su Terry Burrowsu ir Laure Prouvost bei kitais ir sukūrė keletą projektų, besiremiančių jo biografija. Simonos darbai buvo apdovanoti 15-oje Talino grafikos trienalėje, taip pat nominuoti Šefildo dokumentinio kino festivalyje. Ji rodė savo darbus Kasa Gallery, Galata Perform (Stambulas), RichMix (Londonas), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir kitur.

Videogramų diena

Videogramų dienos – tai festivalio metu šeštadieniais Kauno menininkų namuose ir internetu vykstantys diskursyvūs pokalbių ir peržiūrų renginiai.

Antroje Videogramų dienoje (rugsėjo 26 d.) dalyvauja:
Vinca Kruk ir Daniel van der Velden iš Metahaven
Menininkų kolektyvas Broersen and Lukács
Kino tyrėjas Karolis Žukas
Menininkė bei filmų kūrėja Ieva Kotryna Skirmantaitė

Eurazija (Klausimai apie laimę)

Metahaven
Eurasia (Questions on Happiness), 64’, 2018

Filme Eurazija (Klausimai apie laimę) derinami kinematografiniai epizodai, archyvinė filmuota medžiaga, animacija ir grafika. Naudojant skirtingas vizualines, garsines, lingvistines ir materialias tekstūras filme svyruojama tarp išskirtinio laikinumo, būdingo virusiniams YouTube vaizdo klipams, poetiškai ir liaudiškai pasakojamų mokslinių ir fikcinių istorijų, ir momentų, kur filmas atrodo sutampantis su dabarties momento patirtimi, destabilizuojančių nerimastingą gretimų epizodų montažą. Spekuliatyviame filmo naratyve Eurazijos žemynas turi išgalvotą vardą DVD Zona 5 ir regionines imperijas, atskilusias valstybes ir smulkmeniškai nacionalistines respublikas. Eurazijos žemynas kaip geografinė ir geopolitinė koncepcija yra vieta, kurioje susitinka vis labiau neoviduramžiškos politinės santvarkos dideli ir pretenzingi suvienijimo ir hiperfragmentacijos projektai.

Pietryčių Urale ir Makedonijoje nufilmuoto darbo pasakojimą įrėmina trys eilėraščiai: Marinos Cvetajevos Aš žinau tiesą (1918); Fiodoro Tiutčevo Silentium! (1830); ir Aleksandro Vedenskio Sniego melagystės (1930). Kiekvienas iš šių eilėraščių, įskaitytas balsu, įkūnija savitą poeto kaip realybės filtro poziciją. Džiugiame eilėraštyje Sniego melagystės A. Vedenskis neigia kalbos pretenzijas perteikti rišlią prasmę, bėgdamas nuo jos kartu su klausytojo vaizduote ir su pačios poezijos idėja.

Grupė Metahaven kuria filmus ir dizainą, rašo tekstus. Iš Metahaven filmų minėtini Išdrikimas (Propaganda apie propagandą) (2015), Informacijos dangūs (2016, nominuotas 2017 m. Europos kino apdovanojimams), Gimtasis miestas (2018) ir Eurazija (Klausimai apie laimę) (2018). Iš naujausių leidinių minėtini PSYOP: Antologija (Koenig Books, Londonas, 2018) ir Skaitmeninis Tarkovskis (Strelka Press, Maskva, 2018). Esė Skaitmeninis Tarkovskis Metahaven interneto patirtį apibrėžia kaip lėtą, kinematografinį vyksmą, projektuojant Andrejaus Tarkovskio tekstūras ir motyvus kaip skaitmeninės estetikos ir kino kūrybos priemonę. Metahaven nariai dėsto Strelka institute Maskvoje ir yra Rijksakademie van Beeldende Kunsten Amsterdame patarėjai.

Paroda „Videogramos“

Kaip judantys vaizdai veikia, kuria ir dalyvauja istorijoje? Vienas pagrindinių parodoje rodomų filmų, taip pat įkvėpęs viso Tarptautinio Kauno kino festivalio antraštę, Haruno Farockio Revoliucijos videogramos nurodo, kad judantys vaizdai ne tik reprezentuoja ar atspindi realybę, bet ir aktyviai ją kuria. Svarstyti apie judantį vaizdą ir jo galią veikti neįmanoma neapmąstant masinės žiniasklaidos vaidmens. Šį vaidmenį ironiškai vertina ir inscenizuoja tiek medijų meno klasikinis darbas – JAV menininkų kolektyvo Ant Farm performanso Media Burn dokumentacija, tiek Berlyne kuriančios lietuvių menininkės Dovilės Aleksaitės Hypnosis Session, primenantis apie Sovietų Sąjungoje paplitusį kultūrinį reiškinį – gyvai transliuojamus hipnozės seansus. 

Tai, kaip vartojame vaizdus, veikia ne tik dabar besiskleidžiančią istoriją, bet ir praeities matymą ir atkuriamus praeities pasaulius. Apie tai ir apie antrosios kartos nostalgiją, tam tikrų vaizdinių nostalgijos nostalgiją – Maxo Grau kūrinys Craving for Narrative, analizuojantis savo paties kuriamus naratyvus, įkvėptus populiaraus Holivudo filmo Grease scenų. Persijn Broersen & Margit Lukács dekonstruoja idilinio peizažo įvaizdį kino istorijoje. Allison Henriquez darbas poetiškai perteikia naktinį video žvilgsnį. Tuo tarpu Forensic Architecture tyrimas-filmas Triple-Chaser pristato video kaip įrankį atkurti ir atsekti istorijas iš įvairių perspektyvų. 

 

Parodoje pristatomi menininkai ir kūriniai:

Dovilė Aleksaitė, Hypnosis Session, 2015
Ant Farm, Media Burn, 1975
Persijn Broersen & Margit Lukács, Establishing Eden, 2018
Harun Farocki, Videogramme einer Revolutionen, 1992
Forensic Architecture, Triple Chaser, 2018
Max Grau, Craving for Narrative, 2015
Allison Henriquez, Nocturnal Motion, 2019
Ulijona Odišarija, The Dying Swan, 2016

Architektūra: Vladas Suncovas

 

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Collection Video-Forum, Neuer Berliner Kunstverein (n.b.k.), Nordic Culture Fund

Iris Smeds paroda „Vidutinybė“

Iris Smeds filmas-instaliacija Vidutinybė (ang. The Average) tyrinėja, kaip vis didėjantis visuomenės matavimas mus formuoja. Laikais, kai mūsų vidinė ugnelė turėtų degti kuo stipriau, kai save nuolat lyginame su kitais, ar iš tiesų vis dar esame tos pačios vidutinės vertės dalis? Vidutinybė naudoja vidutinės vertės idėją kaip būdą kalbėti apie žmogiškąją egzistenciją. Kas nutinka, kai kiekvienas nori išsiskirti iš minios? Kokia yra bendra mūsų unikalių verčių suma? Žiūrovui pasiūlomas asociatyvių gijų pasakojimas apie vidutiniškumą, pateikiamas per skirtingus vizualinius skyrius – Salvadoro Dali tirpstančių laikrodžių, į dvi dalis perskilusio šimtakojo ar daugiau nebenorinčio degti Ikaro formomis. I. Smeds sukuria naują mitologiją, simbolių kalbą ir taip įkūnija pasaką apie vidutinybę. 

Iris Smeds – Stokholme gyvenanti menininkė, ji darbuose dažnai nagrinėja identiteto kaip prekės ir meno kaip pramogos idėjas. Vaizdo kūriniuose ir performansuose lygina piniginę ir dvasinę meno ir žmonijos vertes, o idėjoms generuoti renkasi siurrealizmą ir poeziją kaip metodą. Be vizualinės kūrybos, Iris Smeds rengia savo vienos moters grupės „Vaska Fimpen“ pasirodymus. Menininkė 2019 m. apdovanota Marios Bonnier stipendija, ji surengė daug parodų Švedijoje ir kitur.

 

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Nordic Culture Fund

Purvas ir duomenys. Technoekologijos.

Oras Antarktyje, Vakarų Javos kraštovaizdis, Amazonės miškai ar Bisau Gvinėjos medvilnės laukai – tai ne vien gamtinės sistemos. Šios vietos yra ne tik įgalinamos technologijų – joms daro įtaką ir mūsų technologinis ar mokslinis žvilgsnis. Informacija ir technologijų istorija įrašyta į skirtingus kraštovaizdžius ir jų eksploatavimo ar naudojimo praktikas. Menininkės Hannos Husberg filmas – tai dalis jos vykdomų meninių tyrimų apie orą kaip politišką įsivaizduojamybę bei debesų materialumą. Riar Rizaldi filmas žvelgia į kalnus kaip į komunikacijos geotechnologiją;  o Barbara Marcel kritiškai reflektuoja apie įprastinį žvilgsnį į Amazonės miškus iš paukščio skrydžio. Filmai taip pat žvelgia į žmogiškųjų subjektų ryšį su šiomis technogamtinėmis sistemomis; apie jų galią ir pasipriešinimą, o galiausiai kelia klausimą kas yra technologija apskritai ir ar ji tikrai neatsiejama nuo gamtos?

.