Riar Rizaldi
Monisme, Indonezija / Kataras, 115’, 2023

Valstybės remiamą smurtą patiriantis mistikas ryžtasi likti savoje žemėje Merapio kalno papėdėje. Niekas nepakeis jo apsisprendimo likti šioje vietoje ir toliau praktikuoti savąjį tikėjimą, pagal kurį jis ir kalnas yra viena. Kitoje kalno pusėje įsikūręs vulkanologas primygtinai kartoja, kad artėja pasaulio pabaiga. Nors jo asistentė jį smarkiai kritikuoja ir abejoja jo pasaulėžiūra, vulkanologas atkakliai tvirtina, jog vienintelė tikrovė – ta, kurią apibrėžia mokslas. Semdamasis žinių iš žemės stebėjimo prietaisų, jis teigia, kad klimato kaitos švelninimas yra vienintelis būdas žmonijai išgyventi po, anot jo, artėjančio milžiniško Merapio išsiveržimo. Netoli vietos, kur vulkanologai tyrinėjo Merapį, klesti smėlio kasybos pramonė. Vienas režisieriaus nufilmuotas kalnakasys svarsto apie smėlio kasybos ir gavybos ekonominį poveikį bendruomenei, kalnui ir jo paties sielai. Merapio apylinkėse viską susieja sukarintų pajėgų buvimas. Tai tam tikra valstybės aparato forma. Kolektyvinio kino dvasia sukurtas „Monizmas“ atsiduria kažkur tarp fakto ir fikcijos, ateities ir praeities, materialaus ir nematerialaus, mokslinio ir magiško. Filmas atspindi persipynusius aplink Merapio kalną gyvenančių žmonių santykius: nuo mistiko, tikinčio, kad Merapis – gyvybę ir mirtį lemiantis dievas, ar vulkanologo, laikančio jį grėsme žmonijos egzistencijai, iki smėlio kasėjo, kuriam Merapis yra išgaunamų išteklių ir pragyvenimo šaltinis. Filme „Monizmas“ keliaujama ten, kur tikrovė susipina su mitais ir legendomis.

Biografija

Riar Rizaldi yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.