5-tasis video meno, meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalis „Videogramos“ dėmesį sutelks į tarptautinio solidarumo tradicijų kurios kadaise gyvavo mūsų sunkiai apčiuopiamame Rytų Europos regione, atgaivinimą. Kai nepriklausomybė jau pamatyta, užuosta ir paragauta, mes prie to prieiname jau savo laisva valia, vedami savų poreikių ir troškimų, o ne per valstybės primestą geopolitinį internacionalizmą. Mes matome viltį horizontaliose, iš žemumų kylančiose iniciatyvose, kurios laisvai plinta po pasaulį, toli nuo diplomatinių rūpesčio spektaklių.  Turėdami visa tai omenyje, šių metų „Videogramų“ festivalyje kviesime žiūrėti video meną iš globalių periferijų ir bandysime rasti savo santykį su juo.

„Videogramų ’24” atidarymo ašimi taps muzika ir jos neblėstanti galia šiais „monstrų laikais“*. Yamen Makdado ir Juline Hadayos filmas „Sawt Syria“ pasakos apie spalvingą Sirijos ir jos po visą pasaulį pasklidusios diasporos pogrindžio muzikos sceną, o po jo vyks, griežtai tik iš plokštelių grojama, „Beirut Groove Collective” didžėjų sesija. Toliau programoje solidarumas bus tyrinėjamas per dvi temas: žemę ir darbą, bei įvairiomis jų interpretacijomis. Nuo Baltijos jūros filme „Baltic UXO” iki Levanto krašto filmų programoje, kurią „Videogramų” kvietimu sudarė Beiruto sinematekos kuratoriai. Keliausime per maištingus Rojavos kalnus Marwos Arsanios filmuose – ten, kur žemė, dėl kurios žmonės kovoja iki šiol, kurią myli, palieka ir į kurią vėl sugrįžta. Žemė veda mus į darbą – kitų kviestinių kuratorių „Colectiva editorial Des-bordes” trumpametražių filmų programą, kurioje susipažinsime su Lotynų Amerikos požiūriu į darbą, laisvalaikį ir teises. Galiausiai, su žanrus, sienas ir tikrovę iškreipiančiu Eduardo Williamso filmu „Žmonių banga 3″ spekuliuosime apie tai, ką veikti pasaulyje, kuriame neoliberalioje sistemoje mūsų prasmingą laiką vagia nuobodūs darbai, priklausomybė nuo ekranų ir vartotojiškas elgesys.

* Antonio Francesco Gramsci: „Senasis pasaulis miršta, naujasis dar neužgimė: dabar yra monstrų laikai.“