2022 Archives - VIDEOGRAMOS

Videogramos’22: Kitų žvilgsniu į Rytų Europą

2022 m. VIDEOGRAMOS, menininkų filmų ir judančių vaizdų festivalis, kursuoja per heterogenišką, prieštaringą ir labai įvairų Rytų Europos regioną ir jo tapatybės apibrėžtis. Šių metų vasario 24 d. Rusijai pradėjus atvirą ir brutalią karinę invaziją į Ukrainą, prie pirminio nerimo ir rūpesčio prisidėjo mintys apie mūsų regiono suverenitetą, jo autentiškumą ir niuansuotą tikrovę, kuri, pasirodo, tebėra nepažini ne tik čia negyvenantiems žmonėms, bet ir mums patiems; apie tai, kaip svarbu yra vertinti, analizuoti ir gilintis į istorinę regiono praeitį bei vystyti kritinę mintį. Mąstymo laisvė tampa neįsivaizduojama be prieigos prie įvairių istorinių šaltinių ir nevaržomo dabarties fiksavimo, galimybės burtis į grupes, džiaugtis ir dalintis ne tik aukštąja kultūra, bet ir tomis pačiomis gatvėmis, kurios veikia kaip terpė saviraiškai ir nonkonformizmui.

VIDEOGRAMOS siūlo poetinę ir kritinę studiją apie kolektyvinės atminties įtrūkimus bei amnezijas, tapsmą kolektyvinės atminties dalimi, individo dalyvavimą, jo reikšmę šiuose procesuose ir iš to kylantį kūrybiškumo potencialą. Šių metų festivalio programa kviečia kritiškai diskutuoti apie socialistinę regiono praeitį, daugiareikšmį paveldą ir ieško būdų, kaip su judančių vaizdų pagalba šiais antagonizuojančiais laikais pasisakyti už reiškinių kompleksiškumą ir kartu ieškoti tarpusavio supratimo. Dauguma šių metų festivalio filmų nagrinėja Rytų Europos regioną per „kitą“ – regiono pakraščius ar kultūrines Vakarų pasaulio įtakas. Tuo pačiu kviečiame Rytų Europą suvokti kaip integralią pasaulinių, visa apimančių ekonominių ir sociopolitinių sistemų dalį.

Filmas „Pastatas“

Matilda Mester, Tatjana Kononenko
Budinok / Das Haus, Vokietija, 93′, 2019
Pristato Tatjana Kononenko ir Monika Lipšic

Valstybinės pramonės namai „Deržprom“ – tai pastatas Charkove, Rytų Ukrainoje. Jis pastatytas 1925–1928 metais konstruktyvizmo stiliumi, siekiant per kolosalią architektūrą įkūnyti komunizmo idėją. Nors tai vienas iš didžiausių įgyvendintų konstruktyvizmo projektų ir ryškus XX amžiaus antrojo dešimtmečio avangardinių idėjų pavyzdys, 2019 m. sukurtame filme „Deržprom“ yra vaizduojamas kaip laiko mašina – nepajudinamas objektas su nusistovėjusia sistema, nederantis prie sparčiai besikeičiančios geopolitinės padėties. Šiandieninio karo kontekste, kai Charkivas yra vienas labiausiai suniokotų miestų Ukrainoje, filmas prabyla dar viena kalba ir tampa Rytų Europos regiono laiko architektūros dokumentu, savotišku palimpsestu, kurį perskaityti padės ir pristatyme dalyvausianti Tatjana Kononenko, viena iš filmo režisierių. Filmo premjera vyko pandemijos metu, todėl tai bus ypatingas – pirmasis – režisierės seansas kartu su žiūrovais.

Tatjana Kononenko (g. 1980) gimė Kirovograde, Ukrainoje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne ir Nikosijoje (Kipras). Iki 2019 m. mokėsi kino režisūros Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje (DFFB). Berlyno Senato Elsos Neumann itin pažangių menininkų programos narė. Tatjanos Kononenko kino ir fotografijos projektuose dažnai nagrinėjamos atminties ir istorijos temos. „Budinok“ yra pirmasis režisierės filmas. Šiuo metu ji rengia savo pirmąjį ilgametražį filmą „Pasakos tamsoje“. Šis filmas – tai asmeniškas keturių kartų moterų, kurios yra priverstos dabartyje tvarkytis su traumuojančių 1933 metų įvykių pėdsakais, portretas. Už „Pasakas tamsoje“ režisierė neseniai buvo apdovanota Wimo Wenderso premija, skiriama už filmų vystymą.

Matilda Mester (g. 1980) gimė Kopenhagoje, Danijoje. 2008 metais ji persikraustė į Berlyną, kur studijavo Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje (DFFB). Čia ir sukūrė savo pirmąjį filmą „Limbo“ (rež. Anna Sofie Hartmann), kurio premjera įvyko Tarptautiniame San Sebastiano filmų festivalyje ir kuris Europos kino apdovanojimuose buvo nominuotas Europos atradimo kategorijoje. Matildos Mester kūrybai būdingas eksperimentinis ir meninis požiūris, o „Budinok“ yra jos pirmas kartu su kita autore režisuotas filmas. Neseniai Tarptautiniame Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje „CPH:DOX“ įvyko jos pirmo pilnametražio filmo „Nakskov 1:50“ premjera.

Filmo peržiūra yra nemokama, tačiau filmo žiūrovai kviečiami aukoti šioms organizacijoms:

https://www.hospitallers.life/
https://spilnameta.com/en/

Filmas „Giedrą dieną iš čia gali matyti revoliuciją“

Emma Charles, Ben Evans James
On A Clear Day You Can See the Revolution From Here, Jungtinė Karalystė / Kazachstanas, 65’ 2020

Šis filmas nukreipia kameros objektyvą į sovietinės technologinės infrastruktūros liekanas, kurių apstu šalies kraštovaizdyje, ir taip sutelkia dėmesį į šiuolaikinius tautos ir mitų kūrimo procesus Kazachstane. 16 mm juosta nufilmuotame filme operatoriaus kamera keliauja po kraštovaizdį, kuriame figūruoja mineralų kasyklos, Eurazijos stepė, STS uždaryta branduolinių raketų paleidimo aikštelė ir naujai pastatytas Nur Sultano miestas. „Giedrą dieną…“ – tai meditatyvus pseudostebėjimo filmas apie nuolatinį tautybės ir tautinės tapatybės kūrimo procesą.

Emma Charles – Londone gyvenanti menininkė ir režisierė, eksperimentuojanti judančio vaizdo ir garso srityje. Jos moksliniais tyrimais grįstoje meninėje praktikoje nagrinėjama negrožinės literatūros sritis, joje atsikartoja technologijų, kapitalizmo ir kraštovaizdžio temos. Žaidžiant su išsiliejusia riba, skiriančia dokumentiką ir fikciją, jos kūryboje neretai atskleidžiamas tiek filmo aplinkos, tiek mūsų gyvenamos patirties dirbtinumas.

Ben Evans James – Berlyno „transmediale“ festivalio kuratorius, Londone įsikūrusio menininkų vadovaujamo centro „South Kiosk“ įkūrėjas ir kuratorius, „Film is an Architecture“ tyrinėtojas ir filmų kūrėjas, AHRC finansuojamos programos filmų kuravimo ir parodų dizaino doktorantas, „The Bartlett“, UCL ir Falmuto universitetų vyresnysis mokslo darbuotojas. Gyvena tarp Europos ir Kanados.

Simonos Žemaitytės naujai kuriamo filmo pristatymas

Pristato Simona Žemaitytė ir Monika Lipšic

Šiemet Videogramose kviečiame susitikti ir susipažinti su režisiere Simona Žemaityte naujausio jos kūrinio pristatyme. Šių metų gegužės mėn. S. Žemaitytė pradėjo filmuoti į Lietuvą atvykusį ukrainiečių sunkiaatletį, daugkartinį šalies čempioną, kuris su šeima laikinai pasitraukė, kai buvo pradėtas Irpinės miesto bombardavimas. Šiame tyrime keliami klausimai apie alternatyvius priešinimosi būdus, vidines bei išorines kovas, discipliną ir vyriškumą. Šiandien būsimo filmo herojus yra grįžęs į Ukrainą, kur stipriai nuo karo nukentėjusiame mieste toliau treniruoja Ukrainos vaikus bei pats ruošiasi būsimoms sporto kovoms.

Simonos Žemaitytės darbai pelnė apdovanojimus 15-oje Talino trienalėje bei Šefildo dokumentikos festivalyje. Jos filmai rodyti Kauno bienalėje, Oberhauseno filmų festivalyje, „Cinémathèque Française“ platformoje, „Kasa“ galerijoje ir „Galata Perform“ Stambule, BAFTA ir „RichMix“ Londone, ŠMC, galerijose „Vartai“, „Titanikas“ bei „Kairė-dešinė“ Vilniuje, „CreArte“ parodoje Pardubicėse, Lince ir Genujoje, „Centrala“ Birmingeme. Dėstė Karališkajame Holovėjaus koledže bei UCL Londone. Šiuo metu studijuoja VDA dailės doktorantūroje ir dėsto VDA Skulptūros katedroje.

Filmas „Jugoslavija: kaip ideologija išjudino mūsų kolektyvinį kūną“

Marta Popivoda
Yugoslavia: How Ideology Moved Our Collective Body, Serbija / Prancūzija / Vokietija, 62′ 2013

Pasak filmo režisierės Martos Popivodos, jos eseistinis filmas yra labai asmeniškas požiūris į socialistinės Jugoslavijos istoriją, dramatišką jos baigtį ir paskesnį virsmą keliomis demokratinėmis tautinėmis valstybėmis. „Valstybės žlugimo patirtis ir šiandieninis „laukinis“ kapitalistinės klasių sistemos atkūrimas Serbijoje ir yra tie motyvai, dėl kurių grįžtu prie žiniasklaidos vaizdų ir seku vienos socialinės sistemos kaitą analizuodama jos viešosiose erdvėse rengtus pasirodymus. Šiame filme, kuriame nagrinėjamas didžiulis ir gausus įvairių kolektyvinių formacijų medijuotų vaizdų archyvas iš buvusios Jugoslavijos viešųjų erdvių, keliamas klausimas, kaip ideologija reiškiasi per masinius pasirodymus viešosiose erdvėse. Marta Popivoda rinko ir tyrė Jugoslavijos valstybės egzistavimo laikotarpiu (1945–2000) sukurtus filmus ir vaizdo įrašus, daugiausia dėmesio skirdama valstybinėms masinėms šventėms (jaunimo darbo akcijoms, Gegužės 1-osios eitynėms, Jaunimo dienos minėjima,s ir kt.) ir kontrademonstracijoms (1968 metų, 10 dešimtmečio pilietinėms ir studentų demonstracijoms, spalio 5-osios revoliucijai ir kt.). Vaizdais keliaujant į praeitį, filme per kintančius žmonių, ideologijos ir valstybės santykius parodoma, kaip komunistinė ideologija palaipsniui išsisėmė.

Filmas „Penki svajotojai ir žirgas“

Vahagn Khachatryan, Aren Malakyan
5 Dreamers and the Horse, Armėnija / Vokietija, 82′ 2022

Septintąją dešimtį įpusėjusi Melanija dirba liftininke Jerevano ligoninėje ir trokšta savo karjeros pabaigoje tapti kosmonaute. Tam tikra prasme ji primena anachronistinę sovietmečio liekaną. Šalies gilumai, kurioje vis dar viešpatauja senosios tradicijos ir senovinė laimės samprata, atstovauja ūkininkas Karenas, ieškantis geriausios iš visų įmanomų žmonų. O Amasia ir Sona yra naujosios kartos atstovės, laukiančios demonstracijų ir besiviliančios sulaukti revoliucijos. Visus šiuos veikėjus vienija svajonė gyventi tokį gyvenimą, kokio norisi patiems, kuri yra beveik neįmanoma šalyje, kurios valdžia stengiasi kontroliuoti visus ir viską.

Vahagn Khachatryan gimė 1991 m. Jerevane. Būdamas 17 metų persikėlė į Kiniją, o 2008–2014 m. studijavo režisūrą Pekino kino akademijoje, kur pradėjo filmuoti dokumentinius filmus. 2014–2016 m. jis dalyvavo „DOC Nomads“ programoje ir studijavo Portugalijos ULHT Lusófona universitete, Vengrijos SZFE Teatro ir kino meno universitete bei Belgijos LUCA meno akademijos Sint Lucas koledže.

Arenas Malakyanas įstojo į Jerevano valstybinio teatro ir kino instituto Kino meno katedrą. 2013 m. Sofijos studentų filmų festivalyje (Bulgarija) jis pristatė savo filmą „Prisipažinimas meilėje japonišku stiliumi“ ir buvo apdovanotas už geriausią filmo montažą. Tais pačiais metais Arenas dalyvavo Lenkijos dokumentikos projekte „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, kur režisavo filmą „Senelis ir močiutė“.

Filmas „Holgut“

Liesbeth De Ceulaer
Belgija, 75′ 2021

Sibiro amžinasis įšalas tirpsta. Iš po žemių kyla senoviniai kaulai, ir atrodo, kad laukiniai gyvūnai išnyko. Trys Jakutijos gyventojai leidžiasi į neaprėpiamus tyrus su skirtingomis užduotimis. Kaimietis Romanas ir miesto vaikėzas Kyymas persekioja retą šiaurės elnį, tuo tarpu ne per toliausiai iškeliavęs mokslininkas Semionas amžinajame įšale ieško gyvybingos mamuto ląstelės, kurios jam reikia, kad galėtų klonuoti išnykusį gyvūną. Filme vaizduojama, kaip masinio faunos ir floros nykimo, Sibiro mamuto kaulų karštligės ir kovos su išmirimu apyaušrio fone skleidžiasi šiuolaikinis mitas. Kol Romanas, Kyymas ir Semjonas artėja prie savo tikslų, tiek įšalusi žemė, kuria jie vaikšto, tiek pati tikrovė ištirpsta ir pereina į kitą agregatinę būseną. „Holgute“ drąsiai derinami fikcijos ir dokumentikos elementai ir be vargo laviruojama tarp dėmesį prikaustančios realybės ir vizualinės poezijos. Mamuto urve susidaro įspūdis, kad mokslinė fantastika virsta tikrove, o tikrovė – mitu.

Liesbeth De Ceulaer – Briuselyje gyvenanti nepriklausoma Belgijos režisierė, kurios filmuose tyrinėjami įtempti ir sudėtingi žmogaus ir jo aplinkos tarpusavio santykiai. Šie kino tyrinėjimai veda į dėmesį prikaustančius pasaulius, kuriuose dokumentika ir fikcija nuolat keičiasi vietomis.

Filmų programa „Ir Europa apstulbs. Trilogija“

rež. Yael Bartana

„Ir Europa apstulbs“ – tai menininkės Yael Bartanos 2011 m. Venecijos bienalėje, Lenkijos paviljone, pristatyta trilogija. Šie trys filmai – puikus kino praktikos, siekiančios anapus ekrano ir sugrįžtančios į jį, pavyzdys – atsispiria nuo Žydų renesanso judėjimo Lenkijoje, inicijuoto menininkės kartu su kitais kolegomis, ir tuo pačiu metu kuria šio judėjimo istoriją. Šiandien ši Bartanos trilogija vis dar aktuali ir kone pranašiška tuo, kaip joje išreiškiamos praeities šmėklų persekiojamos istorija ir ateitis.

Anot lenkų kuratorės ir meno kritikės Joannos Mytkowskos, „iš tikrųjų nežinome, ar Žydų renesanso Lenkijoje judėjimas yra tikra partija (…), ar politinė haliucinacija. Galų gale, filmuose apskritai fikcija nuolat maišosi su tikrove, gyvieji – su vaiduokliais, faktai – su pasakomis. Tai procesas, artimas kolektyvinės pasąmonės veikimui, kur įsivaizdavimai ir fantazijos gali tapti veiksmais“ (Nepažįstamojo sugrįžimas, 2012).

Yael Bartanai (g. Izraelyje, 1970 m.) menas yra tarsi skalpelis galios struktūrų mechanizmuose, kuriuo ji rėžia ties plona ir trūkinėjančia riba, skiriančia sociologinius reiškinius ir vaizduotę. Per paskutiniuosius dvidešimt metų menininkė savo darbuose nagrinėjo niūrius kolektyvinės pasąmonės sapnus, įveiklino kolektyvinę vaizduotę, analizavo grupinius identitetus ir (an)estetines įtikinėjimo formas. Jos filmuose, instaliacijose, fotografijose, režisuotuose performansuose ir viešųjų erdvių paminkluose tyrinėjamos nacionalinio identiteto, traumos, dislokacijos temos, dažnai išryškėjančios per ceremonijas, minėjimus, viešus ritualus ir bendruomeniškus sambūrius. Bartanos darbai yra pristatyti visame pasaulyje bei įtraukti į daugelio muziejų kolekcijas, įskaitant Niujorko Modernaus meno muziejų, Londono „Tate Modern“ ir Paryžiaus Pompidou centrą. Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Berlyne bei Amsterdame.

Grupinė paroda „Nemiga“

Lapkričio 24 d. 19 val. grupinė paroda „Nemiga“ atidarys meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalį VIDEOGRAMOS’22. Ekspozicija įrengta „Meno avilio“ sinematekos peržiūrų kambariuose adresu A. Goštauto ir A. Vienuolio gatvių kampas, Vilniuje.

Paroda „Nemiga“ yra pirmasis šių metų VIDEOGRAMŲ dėmuo, veiksiantis visą festivalio laiką – iki gruodžio 11 d.

Parodoje lankytojai išvys menininkų Tomo Kobialkos, Peterio Wächtlerio ir Sallamari Rantalos kūrinius, pasakojančius apie archajišką vartotojiškumą ir vaizdinę ekonominių sistemų išraišką bei tai, kaip ji tampa asmeninio archyvo dalimi. Šiame naktiniame pasakojime tarpusavyje dera pilies bokšte dienas leidžiantis vampyras, svajojantis apie šiltą antklodę, didžiausio Australijos banko sukurti herojai, mokę vaikus verslumo, reljefai iš smėlio ir ant laužo kepami amerikietiški zefyrai.Parodos „Nemiga“ kuratorė Gerda Paliušytė jos nuotaiką kūrė kartu su menininku Gediminu G. Akstinu, galvodami apie vakarą palapinių miestelyje, kuomet naktiniai šešėliai ir jų keliamas baugumas tampa jaukūs ir net savotiškai žavūs pažįstamoje ir saugioje aplinkoje.

Šiemet VIDEOGRAMOS kursuoja per heterogenišką, prieštaringą ir labai įvairų Rytų Europos regioną ir jo tapatybės apibrėžtis. Festivalio programoje regionas suvokiamas ne tik kaip lokalus pasakojimas ar tai, kas tarpsta socialistinėje praeityje, bet ir kaip finansinio kapitalizmo ir patriarchato – abstrakčių ir siurrealių ekonominių bei socialinių sistemų, kurios įgalina viena kitą – dalyvis. Šią temą plėtoja ir PARODA „Nemiga“.

„Meno avilio“ kuruojami sinematekos peržiūrų kambariai yra įsikūrę negyvenamuosiuose apartamentuose tame pačiame pastate, A. Goštauto g. 2, kaip „Meno avilys“, jų sinemateka ir „Skalvijos“ kino centras.

PARODOS LANKYMAS: iki gruodžio 11 d., ketvirtadieniais–sekmadieniais 16–19 val., prieš tai susitarus tel. 8 604 76 298 arba el. p. gerda.paliusyte@menoavilys.lt.

Organizatoriai: „Videogramos“ ir „Meno avilys“
Menininkai: Tom Kobialka, Sallamari Rantala, Peter Wächtler
Kuratorė – Gerda Paliušytė
Architektas – Gediminas G. Akstinas
Grafikos dizaineris – Marek Voida
Tekstų redaktorius ir vertėjas – Aistis Žekevičius
Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras
„Meno avilio“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba