2023 Archives - VIDEOGRAMOS

VIDEOGRAMOS’23: BŪDAI PRISIMINTI

Archyvas nėra tik oficialių įrašų saugykla – tai didžiulė vaizdų, garsų, dokumentų ir kitų materialių pėdsakų imperija, formuojanti visuomenės atmintį. Tyrinėdamas jos sluoksnius, šiuolaikinio meno laukas virto aktyvia, nuolatinių „kasinėjimų“ erdve, keičiančia formą ir ieškančią būdų iš naujo save apibrėžti. Menininkai ir kuratoriai, archyvinę medžiagą laikantys pagrindiniu kūrybos šaltiniu, yra šios erdvės formuotojai, siekiantys išplėsti archyvą už dokumentų saugyklų ribų, paversti jį dinamišku įrankiu, kuriančiu alternatyvias žinias ir naujus būdus prisiminti. Tokia prieiga reiškia ne tik bandymą imtis archyvinio darbo, atliekančio saugyklos funkciją, ieškančio naratyvų ar užpildančio spragas, bet taip pat siekia mesti iššūkį oficialių archyvų išbaigtumo iliuzijai, kvestionuoti ir destabilizuoti jų autoritetą. Nutolindami archyvą nuo įprasto dokumentų saugyklos vaizdinio ir įtraukdami įvairias kultūrinės produkcijos formas, šimtai menininkų ir kuratorių siekia kurti alternatyvią atmintį, naudodami archyvą kaip žaliavą – ją dekonstruodami, perdirbdami ir manipuliuodami, sukurdami kažką naujo ir įgalindami naujus požiūrius. Galiausiai, menininkai ne tik „atkasa“ medžiagą – jie patys kuria įvairius atminties saugojimo būdus, asmeninius archyvus, dokumentuojančius dabartį – ypač tai, kas lieka oficialių institucijų ir žiniasklaidos užribyje.

Šiais metais menininkių (-ų) filmų ir judančių vaizdų festivalis VIDEOGRAMOS kviečia apmąstyti archyvinio meno praktikas Lietuvoje ir užsienyje. Festivalio kuratoriai siūlo atkreipti dėmesį į archyvo reiškinį kaip aktyviai veikiantį sąsajoje su dabarties realijomis, kviečia gilintis į juose veikiančius galios ir autoriteto santykius, analizuoti kaip archyvas apibrėžiamas šiuolaikiniame mene. VIDEOGRAMOS taps skirtingų formatų platforma, talpinančia paskaitas, pokalbius, work in progress pristatymus, filmų peržiūras ir parodą. Suburiant patyrusius kuratorius, menininkus ir akademikus, renginyje tikimasi ne tik apmąstyti naujausius ar kuriamus judančių vaizdų kūrinius, bet ir skatinti ateities praktikų formavimąsi.

Paroda „Ilgesio gestai“

Videogramų programą papildo paroda „Ilgesio gestai“ , kuri bus įkurdinta Meno avilio sinematekoje įrengtų peržiūrų stotelių pavidalu. Stotelėse bus rodomi penki šiuolaikinių menininkių (-ų) Maryam Tafakary, Morgan Quaintance, Akram Zaatari, Jill Magid ir Mohammad Shawky Hassan filmai. Naudojant įvairią archyvinę medžiagą ir eksperimentinę prieigą, filmų rinkinyje žmonių santykiai tyrinėjami per ilgesį, skyrybas, pasitikėjimo žaidimus ir cenzūrą. Šiuos labai skirtingus kūrinius sieja ne tik temos, bet ir smalsus, jautrus priėjimas perdirbant jau esamą medžiagą – apie žmonių ryšius ir santykius parodoje kalbama pasitelkiant cenzūruotus Irano filmus, policijos stebėjimo kameras ar intymius įsimylėjėlių susirašinėjimus.

Ekspozicija įrengta „Meno avilio“ sinematekoje adresu A. Goštauto g. 2.

Parodos lankymas: nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 2 d., antradieniais–šeštadieniais 14–19 val.

Kuratoriai – Karolis Žukas, Marija Nemčenko
Tekstų redaktorius ir vertėjas – Paulius Balčytis
Techninis įgyvendinimas – NOD47 electronics

Atidarymas. Filmų programa „Saulė neturi šešėlio“

19.00 DJ Ugnė Sync
20.00 Filmų programa „Saulė neturi šešėlio“, rež. Rebecca Salvadori
21.40 DJ Mirror Slave

„Saulė neturi šešėlio“ yra vaizdo menininkės ir filmų kūrėjos Rebecca Salvadori filmų programa, apimanti intymią vizualinę kelionę per daugybę reivų, garso pasirodymų ir muzikantų bei menininkų portretų ir pokalbių. Dokumentuodama techno ir eksperimentinės muzikos scenas ir savo draugus Rebecca Salvadori sukaupė didžiulį vaizdo archyvą, kurio dalis buvo panaudota kuriant šios programos filmus.

Filmuose „Tresor įrašai“ ir „Saulė neturi šešėlio“ susiduria skirtingi poliai kaip pavyzdžiui, individuali patirtis – kolektyviniai ritualai, archyvas – aktyvioji atmintis, judantis vaizdas – muzikos pasirodymai, Londonas – Berlynas. Tuo tarpu trečiajame filme „Pasiuntiniai“ daugiausia dėmesio skiriama intymiems menininkių (-ų) ir muzikančių (-tų) pokalbiams apie draugystės ir muzikos prigimtį.

Biografija:

Rebecca Salvadori biografija
Rebecca Salvadori (g. 1984 m.) – Londone gyvenanti menininkė, kurios kūryboje susikerta videomenas ir dokumentika. Menininkė turi ilgametę aplinkos filmavimo patirtį, o daugiausia dėmesio skiria nehierarchiniam / chronologiniam garso ir filmuotos medžiagos sluoksniavimui ir rikiavimui. Jos filmai yra tarsi labai asmeniškų ir sąmoningai neapčiuopiamų heterogeniškų elementų konsteliacijos: daugialypiai akimirkų, žmonių ir aplinkos portretai, į kuriuos galima žvelgti iš skirtingų kampų, nes jų mastelis kaitaliojasi tarp asmeninio ir tarpasmeninio. Pastaruosius 15 metų ji nuosekliai dirba su eksperimentine muzika ir domisi galimybėmis sujungti judantį vaizdą su garso praktika, gyvu atlikimu bei alternatyviomis pasakojimo formomis. Salvadori yra viena iš „Tutto Questo Sentire“ – menininkų valdomos platformos, subūrusios grupę tarptautinių tyrėjų, apmąstančių ir tyrinėjančių savo asmenines praktikas, susijusias su garso patirtimi – įkūrėjų.
Jos garso ir videomeno darbai eksponuoti įvairiose erdvėse ir festivaliuose, pavyzdžiui, „Atonal“ (Vokietija), ICA (JK), „South London Gallery“ (JK), „Niimoscow Science & Art“ (Rusija), „Macro“ šiuolaikinio meno muziejuje (Italija), „Barbican“ meno centre (JK), Olomouco kino ir animacijos festivalyje (Čekija), Festivalyje IMAGE S (Šveicarija), „Crosstalk“ videomeno festivalyje (Vengrija), Davido Lyncho „Silencio“ (Prancūzija), SCHNUCK Glaspalais (Nyderlandai), „Sophiensaele Theatre“ (Vokietija), „Future Everything“ festivalyje Mančesteryje (JK), „III Point“ festivalyje Majamyje (JAV), „No Bounds“ festivalyje ir „Warp Records“ (JK), Kamdeno Cork gatvės meno centre (JK), „Cafe Oto“ (JK) ir Freudo muziejuje (JK).

Work-in-progress „Varguoliai irgi verkia“ su Viktorija Mickute ir Ieva Balsiūnaite

Kuriamo filmo „Varguoliai irgi verkia“ (darbinis pavadinimas) bendraautorės Viktorija Mickutė ir Ieva Balsiūnaitė papasakos apie filmo kūrimo procesus, atliktus tryrimus ir archyvų paieškas.

Filmo aprašymas:

Lietuva, 1992 m. Tamsus žiemos rytas. Būriai žmonių braunasi į perpildytus troleibusus, kiti stovi besidriekiančiose eilėse prie parduotuvių. Vos po kelių valandų gatvės netikėtai ištuštėja, o parduotuvių kasininkės dingsta lyg į vandenį. Kas nutiko? Iš kiekvieno kampo ataidi tie patys garsai, visi prilipę prie mažų televizorių žiūri milžiniško populiarumo sulaukusią meksikietišką telenovelę „Ir turtuoliai verkia“.

Žlugus Sovietų Sąjungai, televizijos ekranuose pasirodžiusios meksikietiškos telenovelės tapo netikėta terapija Lietuvos moterims – atnešė viltį ir suteikė drąsos chaotiškoje dešimto dešimtmečio pradžioje. „Varguoliai irgi verkia“ žvelgia į to meto pokyčius skirtingų kartų moterų pasauliuose. Filmo komanda pasiekia ir Meksiką, kur drauge su filmo herojėmis susitinka su Veronica Castro, suvaidinusia pagrindinę serialo „Ir turtuoliai verkia“ veikėją Marijaną. Moterys drauge apmąsto telenovelių, dabar jau tolimo, tačiau itin ryškaus prisiminimo pėdsaką jų gyvenimuose.

Biografijos:

Viktorija Mickutė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, pelniusi tris Emmy nominacijas. Viktorijos projektas „Vis dar čia“ apie masinį įkalinimą ir gentrifikaciją JAV buvo pristatytas Sundance filmų festivalyje 2020 m. Nuo 2017 m., Viktorija kuria įtraukiančią ir interaktyvią dokumentiką „Al Jazeera“ naujienų tinklo medijų inovacijų studijoje „AJ Contrast“, kur dirba vyresniąja prodiusere. Viktorijos darbai laimėjo 37 tarptautinius apdovanojimus, įskaitant Amnesty Media ir ne vieną Drum Online Media apdovanojimą. Jos filmai ir projektai rodyti daugelyje festivalių, tarp jų – Šefildo dokumentinių filmų ir One World filmų festivaliuose. Gimusi ir užaugusi Lietuvoje, Viktorija gavo Fulbright stipendiją ir įgijo žurnalistikos magistro diplomą Misūrio universitete, JAV. 2022 m., ji buvo atrinkta dalyvauti Interneto žiniasklaidos asociacijos moterų lyderystės programoje. 2023 m. pavasarį, Viktorija buvo atrinkta dalyvauti teatro režisūros „Mercury Store“ programoje Brukline. Birželio mėnesį ji režisavo spektaklį Wooster teatro grupės „Performing Garage“ erdvėje Soho rajone, Niujorke.

Ieva Balsiūnaitė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Tarp jos ankstesnių projektų – dokumentinis filmas „Riedėjo gniūžtė į pietus“, kuriame nagrinėjamas PAR litvakų ryšys su Lietuva. Kiti svarbūs projektai – Ukrainoje sukurtos radijo dokumentikos (2022 m.) apie moteris Ukrainos kariuomenėje bei dokumentika apie kasdienį gyvenimą tamsoje ir šaltyje Rusijai vykdant atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą. 2022 m. Ievos radijo pasakojimas apie Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos aktyvistus laimėjo 1-ąją vietą prestižiniame Čekijos radijo festivalyje „Prix Bohemia Radio“. Šiuo metu Ieva dirba Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) užsienio naujienų redaktore, žurnaliste ir specialiųjų radijo laidų vedėja, tęsia daugiaformatį darbą, orientuotą į tarptautinius įvykius, žmogaus teisių ir sociopolitines temas.

Diskusija „(Ne)slapti archyvai“

Archyvinės medžiagos naudojimas kūryboje yra gana dažnas reiškinys meno ir kino kontekstuose. Nuo Harun Farocki iki Adam Curtis ir daugybė kitų. Lietuvoje tai vis dar reta praktika, kuri fragmentiškai aptinkama vienų ar kitų kūrėjų darbuose. Ypatingai retai dirbama su sovietmečio archyvais, kurie galėtų būti matomi kaip neišsenkantys vaizdų ir istorijų šaltiniai. Tačiau nedaug kas išdrįsta prie jų prisiliesti, kodėl? Diskusijoje paliesime klausimus apie archyvų prieinamumą Lietuvoje, mūsų santykį su didžiuoju istoriniu pasakojimu ir archyvo vizualias interpretacijas kuriant naują, kitokį, savitą naratyvą. Diskusijos dalyviai: Lukas Mykolaitis ir Margarita Žigutytė (Paveldo institutas), Karolis Kaupinis, Ieva Balsiūnaitė, diskusiją moderuos Agnė Bagdžiūnaitė.

Biografijos:

Agnė Bagdžiūnaitė – menininkė, kuratorė, tyrėja. Savo praktiką ir tyrimus grindžia žmonių istorijos (people’s history), feministinės etnografijos metodologijomis ir socialinės reprodukcijos teorija. Ji yra atlikusi keletą Lietuvos darbo istorijos tyrimų, paremtų archyvine medžiaga, daugiausia dėmesio skiriant moterų darbui ir sovietmečio Lietuvos pramonei. Šių metų rugsėjo mėnesį Agnė Bagdžiūnaitė atidarė parodą Kauno paveikslų galerijoje „Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“.

Karolis Kaupinis gimė 1987 m. Vilniuje, baigė lyginamosios politikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Dirbo tarptautinių naujienų žurnalistu LRT televizijoje, vedė ir kūrė laidą „Pasaulio Panorama“. 2020 m. buvo vienas iš muzikinio-archyvinio kūrinio „Radvila Darius, Vytauto“ kūrybinės komandos narių. Režisuoja kino, garso, vaizdo kūrinius, šiuo metu taip pat kuruoja muziejaus kūrimą ir dėsto režisūrą LMTA.

Ieva Balsiūnaitė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Tarp jos ankstesnių projektų – dokumentinis filmas „Riedėjo gniūžtė į pietus“, kuriame nagrinėjamas PAR litvakų ryšys su Lietuva. Kiti svarbūs projektai – Ukrainoje sukurtos radijo dokumentikos (2022 m.) apie moteris Ukrainos kariuomenėje bei dokumentika apie kasdienį gyvenimą tamsoje ir šaltyje Rusijai vykdant atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą. 2022 m. Ievos radijo pasakojimas apie Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos aktyvistus laimėjo 1-ąją vietą prestižiniame Čekijos radijo festivalyje „Prix Bohemia Radio“. Šiuo metu Ieva dirba Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) užsienio naujienų redaktore, žurnaliste ir specialiųjų radijo laidų vedėja, tęsia daugiaformatį darbą, orientuotą į tarptautinius įvykius, žmogaus teisių ir sociopolitines temas.

Paveldo institutas yra Kaune įsikūręs nepriklausomas tyrėjų ir menininkų kolektyvas, daugiausia dirbantis paveldo ir atminties temomis. Istorijų archyvavimą ir kuravimą kolektyvas renkasi kaip meninę strategiją, atveriančią galimybę iš naujo re-aktyvuoti žinias, dekonstruoti istorinį naratyvą ir pateikti jį kaip daugiasluoksnį dalelių spektrą. Kolektyvą sudaro: Lukas Mykolaitis (gim. 1992 m.), Severina Venckutė (gim. 1997 m.), Mikas Zabulionis (gim. 1993 m.) ir Margarita Žigutytė (gim. 1992 m.)

Inesos Brašiškės pranešimas „Archyvo darbai“

Pranešime, pasitelkiant daugiausia šiuolaikinių lietuvių menininkių (-ų), režisierių, aktyvisčių (-tų) ir kuratorių darbų pavyzdžius, apžvelgiami darbo su archyvais būdai, jų pobūdis, perdirbimo strategijos ir formos, drauge apmąstant šios aktualizuojamos medžiagos galias, t.y. keliant klausimą: o ką šie archyvai nudirba jau mūsų laike?

Biografija

Inesa Brašiškė yra meno istorikė ir kuratorė, baigusi Modernaus ir šiuolaikinio meno magistro studijas Kolumbijos universitete Niujorke. Jos tyrimai aprėpia pokario Europos ir Amerikos meną ir avangardinį kiną. I. Brašiškė yra viena iš knygos „Jonas Mekas: The Camera Was Always Running“ (Yale University Press, 2022) sudarytojų ir parodos „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorių. Šiuo metu ji rengia kelias knygas, tarp kurių – pirmoji monografija, skirta rumunų menininkui André Cadere (1934–1978). I. Brašiškė dėstė Vilniaus dailės akademijoje, organizavo simpoziumus „The Post-Socialist Object: Contemporary Art in China and Eastern Europe“ (Kolumbijos universitetas, 2017) ir „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ (NDG, 2022); inicijavo paskaitų ciklą „Thinking Contemporary Art“. I. Brašiškė spausdina savo tekstus akademinėse publikacijose, kataloguose ir žurnaluose bei kuruoja parodas ir filmų programas.

Filmas „Įsibrovimas į namus“ + QnA

Graeme Arnfield
Home Invasion, Jungtinė Karalystė, 92’, 2023

Tai košmariškas esė filmas apie durų skambučio istoriją – jo išradimą ir nuolatinius bandymus inovuoti vykstant XIX a. darbininkų judėjimams, formuojantis naratyviniam kinui ir šiuolaikinei stebėjimo kultūrai. Tuo pat metu kuriamas šiurpus mūsų dabartį suformavusių technologinių ideologijų ir joms pradžią davusių košmarų paveikslas.
Filmas sukurtas lovoje, naudojant įvairią rastą medžiagą – nuo archyvinių patentų iliustracijų ar buitinėmis stebėjimo kameromis filmuotos medžiagos iki įtemptų siaubo filmų ištraukų. Garso takeliui panaudoti istoriniai kūriniai preparuotam fortepijonui bei įvairiai manipuliuojami lauko įrašai. Filme klausiama, ką daryti su mūsų labui nebedirbančiomis mašinomis, su sistemomis, trukdančiomis radikaliai ateičiai, besipelnančiomis iš mūsų noro gyventi patogiai ir panaudojančiomis mūsų baimes prieš mus pačius. Kas nutinka, kai įsibraunama į mūsų namus ir sapnus?

Biografija:

Graeme’as Arnfieldas yra menininkas, filmų kūrėjas ir kompozitorius, užaugęs Češyre, gyvenantis Londone. Naudodamas tiriamojo pasakojimo metodus kuria jutiminius esė filmus iš įtinklintų vaizdų, kuriais nagrinėja cirkuliacijos, žiūroviškumo ir istorijos klausimus. Jo darbai pristatyti visame pasaulyje, įskaitant Berlynalę, Roterdamo tarptautinį kino festivalį, „Courtisane“ festivalį, „Open City“ dokumentinių filmų festivalį, Beriko kino ir medijų meno festivalį, „Sonic Acts“ festivalį, Europos medijų meno festivalį, „Transmediale“, LUX, Šiuolaikinio meno institutą (ICA), Vaitčepelio galeriją, ir „e-flux“ ir „Vdrome“.

Filmų programa „Daugybė pasipriešinimo veidų mūsų ekranuose“

Duslus telefono įrašas, ištrauka iš aktyvistų kino filmo, inscenizacija ar įrašas – sukarpytas, iškraipytas ir perdėliotas – ši medžiaga ne nurodo, kokiomis sąlygomis įvyko istoriniai įvykiai, o veikiau bando į jų paveikslą įterpti sąvokas „aš“ arba „tu“. Programa prasideda Jamila’os Bouhired, Alžyro revoliucijos didvyrės – arba teroristės, priklausomai nuo to, kieno kronikas skaitysite – gyvenimo inscenizacija Marwos Arsanios kūrinyje „Ar kada teko nudėti mešką? Arba: Džamilos tapsmas“ (Have You Ever Killed a Bear? or Becoming Jamila), kuriame apsiverčia vaidmenys ir istorinė atsakomybė. Tuo tarpu Alaa Monsouro ilgametražiame filme „Ainata“ užfiksuota jaudinanti scena: Libano Ainatos kaime, balkone, pagyvenusi pora ginčijasi kaip pagerbti jų nukankinto sūnaus atminimą. Ši scena įterpta tarp archyvinių vaizdų, vaizduojančių kadaise, Libano pilietinio karo pradžioje, svajones žadinusią Palestinos išsivadavimo organizaciją (PLO). Galiausiai matome Oraib Toukan švelniai užfiksuotus jūros, augalų, karnavalo vaizdus ir girdime trūkčiojantį pokalbį internetu, primenantį 2021 m. karą Gazoje. Vaizdų ir garsų montažas filme „Pakrantė“ stebina ne žiaurumais, kuriuos išgyveno ir tebeišgyvena Palestinos žmonės, o savo skaidrumu, leidžiančiu perkelti šiuos vaizdus į mūsų pačių būtį.

Filmas „Rankiotojai“

Jumana Manna
Foragers, Palestina, 64’, 2022

Filme „Rankiotojai“ meditatyviu tempu, su ironišku humoru, perteikiamos dramos, kylančios dėl valgomų laukinių augalų rinkimo praktikos Palestinoje / Izraelyje. Golano aukštumose, Galilėjoje bei Jeruzalėje nufilmuotame filme derinant vaidybinius, dokumentinius ir archyvinius kadrus atskleidžiamas Izraelio gamtosaugos įstatymų poveikis šiam papročiui. Apribojimai draudžia rinkti artišoko pavidalo gundeliją ir zatarą (čiobrelį), tad šimtai žmonių, sugautų renkant šiuos vietinius augalus, yra susilaukę baudų ir teismų. Palestiniečių požiūriu, šie įstatymai tėra ekologinė priedanga teisės aktams, kuriais siekiama juos atskirti nuo jų žemių, tuo tarpu Izraelio valstybės atstovai primygtinai teigia vykdą pareigą saugoti, kylančią iš jų mokslinės kompetencijos. Filme „Rankiotojai“ vaizduojama augalų kelionė – nuo laukinės gamtos iki virtuvės, nuo rinkėjų ir gamtos patrulių gaudynių iki gynybos teismo salėje – perteikiant šių tradicijų įkūnijamą džiaugsmą ir žiniją, bei jų atsparumą draudimams. Naujai apibrėžiant gamtosaugos sąlygas ir apribojimus, keliami klausimai apie išnykimo politiką, t. y. kas lemia, kas išnyks, o kas liks gyvuoti.

Režisierės biografija

Jumana Manna yra vizualiųjų menų ir filmų kūrėja. Savo darbais ji tyrinėja galios išraiškas, daugiausia dėmesio skirdama kūnui, žemei ir medžiagiškumui kolonijinio paveldėjimo bei vietos istorijos aspektais. Kuriamomis skulptūromis, filmais, taip pat kartais rašydama, J. Manna nagrinėja išsaugojimo praktikos paradoksus, ypač archeologijos, žemės ūkio ir teisės srityse. Per savo praktiką ji apmąsto įtampą tarp modernistinių kategorizavimo ir konservavimo tradicijų, bei griovimo – neatsiejamos gyvenimo ir jo regeneracijos dalies – nežaboto potencialo. Jumana užaugo Jeruzalėje, gyvena Berlyne.

„New Pessimism“ filmų programa

„New Pessimism“ yra 2018 m. Džokjakartoje, Indonezijoje įsikūręs gamybos ir leidybos kooperatyvas. Po jo vardu menininkai Natasha Tontey ir Riar Rizaldi, taikydami judančio vaizdo praktiką, tyrinėja siaubo, teroro ir blogo skonio sąvokas populiariojoje kultūroje, bei sociologines, technologines ir ekologines problemas kylančias iš Indonezijos kraštovaizdžio ir socialinės dinamikos. Savo darbus jie įvardina „naujojo pesimizmo stiliumi“ – tai terminas, kurį jie vartoja apibūdinti savo meninę praktiką ir pesimizmą kalbant apie socialinę bei ekologinę situaciją Indonezijoje ir pasaulyje. Programoje bus pristatomi 2021-2023 metais menininkų sukurti filmai.

Režisierių biografijos:

Natasha Tontey yra menininkė, gyvenanti Džokjakartoje, Indonezijoje. Savo meninėje praktikoje daugiausia tyrinėja fikcinius istorinius pasakojimus ir mitus, susijusius su dirbtinai keliama baime. Ją domina įvairios galimybės kurti kitokią ateitį, įsivaizduojamą remiantis ne didžiųjų, įsitvirtinusių institucijų požiūriu, o subtiliomis, asmeniškomis atstumtųjų subjektų ir individų pastangomis įveikti sunkumus. Tarp pastarojo meto parodų – personalinė paroda „Auto Italia“, Londone (2022), parodos Singapūro bienalėje (2022); „De Stroom Den Haag“ (2022); GHOST ir „2565“ Bankoke (2022); „Protozone8 Queer Trust“ Ciuriche (2022); ARKO menų taryboje (2022) ir „Leeum“ meno muziejuje (2022) Seule; „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje (2021) ir „transmediale“ (2021) Berlyne; „Performance Space 2021“ Sidnėjuje; „Other Futures“, Amsterdame (2021); Singapūro tarptautiniame kino festivalyje (2021), „Kyoto Experiment 2021“; Azijos kino archyve Singapūre (2021). 2020 m. jai suteiktas Karlsrūhės meno ir medijų centro ZKM ir „Schloss-Solitude“ akademijos apdovanojimas HASH. Menininkė yra 2021-2023 m. Jaunimo akademijos prie Berlyno dailės akademijos stipendininkė pagal programą „Human Machine“.

Riaras Rizaldis yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Work-in-progress „Moterys, merginos ir ne tik. Kas toliau?“ su Agne Jokše

„Jau daugiau kaip dešimtmetį kaupiu fragmentišką ir nenuoseklų asmeninį video archyvą, kuriame fiksuoju savo pačios ir mano aplinkos queer moterų kasdienybės momentus. Vertindama sukauptą informaciją, susidedančią iš susibūrimų, vakarėlių, interjero detalių, buitinių situacijų, pastebėjau nedidelės LGBTQ asmenų grupės kismą, iš labiau privataus ir nuosaikaus bendruomeninio reiškinio į tai kuo aš ir kit/os esame dabar. Po dešimtmečio, jau atrodė, nutolusi nuo pernelyg asmeniško, kiek nepatogaus santykio su sukaupta medžiaga. Ėmiausi ją rūšiuoti, tvarkyti ir mėginti išsiaiškinti, ar ji tinkama ir pakankama būti įkūrininta, kokiais metodais galėtų būti naudojama eksperimentinio filmo formate. Šiame kūrybinio proceso etape, noriu šiuos klausimus užduoti ir jums, pasidalinti įžvalgomis apie darbą su asmeniškai jautriais privataus gyvenimo kadrais, aptarti iš to kylančias problematikas ir renginio metu atverti erdvę pokalbiui ir refleksijai – kas toliau ir ar reikia žengti sekančius žingsnius?“ – Agnė Jokšė

Biografija:

Agnė Jokšė (g. 1993) šiuo metu kuria ir rašo Vilniuje. Naudoja autoetnografijai būdingus įrankius, pasakoja istorijas, kuriose asmeniniai išgyvenimai ir praeities įvykiai (susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais) persipina su supančio pasaulio refleksijomis. Jokšės kūrybos raiškos – rašymas, video bei performansas, kuriomis tyrinėja paralelinių istorijų, užuojautos, susipynusių santykių, queerness ir kalbos temas.

Filmas „Monizmas“

Riar Rizaldi
Monisme, Indonezija / Kataras, 115’, 2023

Valstybės remiamą smurtą patiriantis mistikas ryžtasi likti savoje žemėje Merapio kalno papėdėje. Niekas nepakeis jo apsisprendimo likti šioje vietoje ir toliau praktikuoti savąjį tikėjimą, pagal kurį jis ir kalnas yra viena. Kitoje kalno pusėje įsikūręs vulkanologas primygtinai kartoja, kad artėja pasaulio pabaiga. Nors jo asistentė jį smarkiai kritikuoja ir abejoja jo pasaulėžiūra, vulkanologas atkakliai tvirtina, jog vienintelė tikrovė – ta, kurią apibrėžia mokslas. Semdamasis žinių iš žemės stebėjimo prietaisų, jis teigia, kad klimato kaitos švelninimas yra vienintelis būdas žmonijai išgyventi po, anot jo, artėjančio milžiniško Merapio išsiveržimo. Netoli vietos, kur vulkanologai tyrinėjo Merapį, klesti smėlio kasybos pramonė. Vienas režisieriaus nufilmuotas kalnakasys svarsto apie smėlio kasybos ir gavybos ekonominį poveikį bendruomenei, kalnui ir jo paties sielai. Merapio apylinkėse viską susieja sukarintų pajėgų buvimas. Tai tam tikra valstybės aparato forma. Kolektyvinio kino dvasia sukurtas „Monizmas“ atsiduria kažkur tarp fakto ir fikcijos, ateities ir praeities, materialaus ir nematerialaus, mokslinio ir magiško. Filmas atspindi persipynusius aplink Merapio kalną gyvenančių žmonių santykius: nuo mistiko, tikinčio, kad Merapis – gyvybę ir mirtį lemiantis dievas, ar vulkanologo, laikančio jį grėsme žmonijos egzistencijai, iki smėlio kasėjo, kuriam Merapis yra išgaunamų išteklių ir pragyvenimo šaltinis. Filme „Monizmas“ keliaujama ten, kur tikrovė susipina su mitais ir legendomis.

Biografija

Riar Rizaldi yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.