2024 Archives - VIDEOGRAMOS

Atidarymo filmas: „Sawt Syria“

19:00 Filmo „Sawt Syria“ peržiūra

20:00 Pokalbis su filmo režisieriais Juline Hadaya ir Yamen Mekdad, moderuoja žurnalistas Karolis Vyšniauskas

21:00 Beirut Groove Collective DJ set

„Sawt Syria“ (rež. Yamen Mekdad, Juline Hadaya, 2024 m., 58 min.)

Sadaa Sound Syndicate pristato „Sawt Syria“ (liet. „Sirijos balsas“), dviejų dalių filmą-esė apie Sirijos ir jos diasporos Europoje alternatyviosios muzikos scenos vidinius pasaulius. Pokalbiuose su 14 menininkų ir archyviniuose kadruose iš pogrindžio reivų bei miestų kasdienybės, elektroninės muzikos kūryba ir šokių aikštelė filme tyrinėjama kaip jungiamasis elementas, kuriantis vientisą sirų patirtį. Kartu, tai atskaitos taškas ir muzikantams, ir auditorijai steigti politiką besiskiriančią nuo Sirijos valstybės, praėjusių kartų bei, vis dažniau, nuo kitų sirų, gyvenančių kitokius gyvenimus įvairiuose Levanto regionuose, stovyklose Vidurio Rytuose, ar išeivijoje Europoje.

Filme kalbinami menininkai: Bu Kolthoum, Hello Psychaleppo, Noise Diva, LazerGazer, C1 Collective, Rizan Said, Tamman, Ebn Howari, Jundi Majhul, Abu Muhammed, Boshoco, Stash, Yara M, MH-D, Saadé and Walshi.

Režisierių biografijos:

Yamen Mekdad yra menininkas, kino kūrėjas ir bendruomenės organizatorius iš Sirijos, gyvenantis Londone. Jo kūryba – tai eksperimentavimas radikaliu bendradarbiavimu, daugiausia dėmesio skiriant garso ir geografijos santykiui bei politinėms garso galimybėms. Susidomėjimas lauko įrašais, archyvavimu, radiju ir visuomeniniu organizavimu jį paskatino įkurti kolektyvus: „Sawt of the Earth”, „Makkam” ir „Sadaa Sound Syndicate”. Jis dažnai bendradarbiauja su įvairiomis radijo stotimis, įskaitant „Root”, „Balami”, „NTS” ir „AlHara”. Yamen taip pat yra Sirijos kasečių archyvo ir Sirijos meno ir kultūros festivalio (SACF) kuratorius ir prodiuseris.

Juline Hadaya yra Londone gyvenanti tarpdisciplininė menininkė ir kino kūrėja. Savo kūryboje, pasitelkdama garsą, judantį vaizdą, tekstą ir skulptūrą, ji tyrinėja reprezentacijos, linijinės atminties, potrauminės psichologijos temas, taip pat psichosocialinius pokyčius interneto amžiuje. Juline taip pat atliko garso kūrinius ir DJ setus „Cafe Oto” ir „Ormside Projects” Londone.

„Sadaa Sound Syndicate” yra tarpvalstybinė savarankiškai organizuotų sirų grupė, kuri fokusuojasi į garso agentūrines galimybes. Įkurta 2021 m., ji jungia garso entuziastus, tyrėjus, didžėjus ir prodiuserius. „Sadaa Sound Syndicate” manifestą rasite čia.

Uždarymo filmas: „Žmonių banga 3“

„Žmonių banga 3“ (rež. Eduardo Williams, 2023 m., 121 min.)

Įvairios draugų grupelės bastosi lietingame, vėjuotame, tamsiame pasaulyje. Jie leidžia laiką kartu, bando atsitraukti nuo slegiančių darbų, nuolat sukdami link paslaptingų naujų galimybių.

„Čia jungiasi žmonės ir šalys, kuriuos matyti kartu galbūt nėra įprasta. Mano idėjas keitė kiekvienas savo fantazijomis ir tikrove pasidalinęs žmogus. Sekame juos ypatingu būdu, kuris gali priversti mus pasijusti žmonėmis, mašinomis ar ateiviais. Filmas pasiūlo įvairių klausimų ir daug abejonių. O kuo gali tapti abejonės? Kukliu dinamitu.“ (Eduardo Williams)

Režisieriaus biografija:

Eduardo Williamsas (g. 1987 m.) yra kino kūrėjas ir menininkas, kurio darbai tyrinėja sklandų stebėjimo būdą, ieškant bendrų ryšių ir spontaniškų nuotykių fiziniuose ir virtualiuose tinkluose. Jo pirmasis vaidybinis filmas „El auge del humano” (liet. „Žmonių banga”) laimėjo „Pardo d’oro” apdovanojimą „Šiuolaikinių kino kūrėjų” kategorijoje 69-ajame Lokarno kino festivalyje.

Colectiva editorial Des-bordes: Tarpinės ekologijos

„Tarpinės ekologijos” suburia keturis Pietų Amerikos kino kūrėjus, kurių pasiūlymai yra glaudžiai susiję su darbo ir poilsio formomis, neatitinkančiomis dabartinės kapitalistinės sistemos, nebūtinai esant už jos ribų. Nuo dokumentinio iki vaidybinio kino, trys šios programos pasiūlymai rodo ekonomiką ir ekologiją, veikiančias iš tarpų, nutraukiant hegemoninę darbo sampratą.

Apie kuratorius:

„Colectiva editorial Des-bordes” yra sudaryta iš to paties pavadinimo skaitmeninio leidinio redakcinės praktikos, tai refleksyvi ir transversali platforma, veikianti tinklo „Red Conceptualismos del Sur” rėmuose ir kartu su „pasafronteras” leidykla. „Des-bordes” siūlo kurti sankirtas tarp kritinės analizės ir įsipareigojusių tyrimų politikos, vizualiosios kultūros ir meninės praktikos srityse. Juos motyvuoja ketinimas skatinti nuolatinį mąstymo ir veikimo srautą, kuriame nesutarimai ir trintis yra tokie pat svarbūs, kaip ir rašymo bendrininkavimas. Šia prasme savo darbą kolektyvas grindžia tyrimų procesais, kolektyviniu skaitymu, diskusijomis ir debatais, kuriuose dalyvauja konkrečios bendradarbiavimo grupės. Nuo 2023 m. kolektyvą sudaro: Lucía Bianchi, Graciela Carnevale, Fernanda Carvajal, Angélica Muñoz, Cristina Ribas ir Mabel Tapia.

Gambotė (rež. Sofía Bensadon, 2021 m., 24 min.)

„Kodėl mes taip dažnai žiūrime į dangų?“, klausia Irineo savo žmonos Rozos. Nuo neatmenamų laikų jie žiūri dangun susirūpinę. Kol gyveno kaime, jie rūpinosi laukų ir derliaus gerove. Dabar, gyvenant priemiestyje jie rūpinasi savo degamomis plytomis. Nei lietus, nei šaltis nėra pageidaujami Bolivijos miesto La Paso kalvose ir slėniuose. Molio kalnai Čukuago slėnyje kiekvieną dieną verčiami plytomis. Molio trynimas, plūkimas, lipdymas, džiovinimas ir plytų degimas yra veiksmai, kuriuos Irineo ir Roza kartoja ištisus metus – tai nesibaigiantis ciklas. Dirbdami jie apmąsto savo gyvenimus ir rutiną, siekdami užčiuopti tiesą, kurią atskleidžia užsiėmimas jų amatu.

Režisierės biografija:

Sofia Bensadon gyvena Argentinoje, kur įgijo socialinės ir kultūrinės antropologijos laipsnį. Ji yra savo srityje plačiai pripažinta fotografė ir dokumentinių filmų kūrėja. Ekologišku požiūriu ji tyrinėja darbo gestus laiko tėkmėje ir pragyvenimo šaltinių išgavimo būdus per amatus ir rankų darbą, o tai aiškiai matyti Gambotės istorijoje. Filme kvalifikuoti praktikai yra užfiksuoti aktyvaus įsitraukimo į juos supančios aplinkos elementus kontekste.

Krikštamotės diena (rež. Wanda López Trelles, 2012-2013 m., 24 min.)

Viena diena metuose, ketvirtadienis, prieš karnavalo pradžią – yra moterims dedikuota šventinė diena. Jas suburia bendras tikslas – išlieti savo troškimus, instinktus, idealus ir leisti šiai tėkmei kurti bendrystę gyvenimo ir regeneracijos cikle.

Režisierės biografijos:

Wanda López Trelles yra vaizdo ir garso dizainerė, Multimedia Convergence (UBA) magistrė. Ji vykdo tarptautinę meninę tyrimų ir kūrybos veiklą, orientuotą į lyčių ir žmogaus teisių perspektyvą: filmus, performanso intervencijas, rezidencijas. Ji režisuoja ir gamina savo autorinius filmus bei projektus socialinėms organizacijoms. Ji yra MUA (Argentinos audiovizualinio meno kūrėjų moterų) tyrimų grupės „Deconstruir la Mirada“ narė. Ji dirba 1-ąja režisieriaus asistente, fotografe, profesoriauja universitete. Ji bendrai kuria projektą „Proyecto Corporalidad Expandida“ ir FICCE tarptautinį filmų festivalį, kuriame akcentuojama kūno tema.

Kirpėjos (rež. Maite Alberdi Soto, Israel Pimentel Bustamante, 2007 m., 25 min.)

Ana Luisa jau 60 metų keliasi anksti ir atidaro kirpyklą, kurią įkūrė savo namų svetainėje. Tato jau 40 metų keliasi anksti, kad važiuotų į Brazilijos rajoną, kur dirba Anos Luisos kirpykloje. Šukuosenos ir kirpimai – tik tiek ir liko pasiūlyti. Kirpykla yra jų prieglobstis vidury rajono, kuris joms jau atrodo per naujas. Tarp lankytojų yra ir Aurora, Anos Luisos dukterėčia, kuri pasiūlo galimybę įpūsti jos verslui naujos gyvybės.

Režisierių biografijos:

Maite Alberdi yra Čilės režisierė ir prodiuserė, nominuota „Oskarui“ už filmus „El Agente Topo“ ir „La Memoria Infinita“. Neseniai režisavo pirmąjį vaidybinį filmą „El Lugar de la Otra, kurį prodiusavo „Netflix“. Maite sukūrė savitą stilių, kuriam būdingas intymus mažų pasaulių vaizdavimas, o jos pripažintas braižas lėmė, kad ji tapo vienu svarbiausių balsų Lotynų Amerikos dokumentiniame kine. 2023 m. jai buvo įteikta „Visionaries Tribute Award“ apdovanojimas DOC NYC, svarbiausiame Šiaurės Amerikos kino industrijos dokumentinių filmų festivalyje, o 2024 m. – „Sundance Vanguard Nonfiction Award“ apdovanojimas.

Israelis Pimentelis yra kino ir televizijos režisierius, priklausantis kolektyvui MAFI – „Mapa Fílmico de un País”, su kuriuo jis sukūrė įvairių bendradarbiavimo dokumentinių filmų projektų visoje Čilėje. Būdamas šios organizacijos dalimi, jis buvo 2014 m. filmo „Propaganda” turinio režisierius, o 2019 m. kolektyvinio dokumentinio filmo „Dios” bendraautorius. Abu filmai buvo pristatyti ir apdovanoti „Visións du Reel” festivalyje Nione, Šveicarijoje. „Kirpėjos” buvo jo titulinis projektas kurtas drauge su Maite Alberdi, su kuria jis taip pat bendradarbiavo kaip jos filmo „El Salvavidas” režisieriaus asistentas.

Continue reading “Colectiva editorial Des-bordes: Tarpinės ekologijos”

Work in progress: „Baltic UXO“

„Baltic UXO“ (rež. Alexander Belinski, Agnė Dovydaitytė)

1,6 tonos sprogstamųjų karo liekanų (angl. UXO) buvo palaidotos Baltijos ir Šiaurės jūrose po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Filme leidžiamės į mąslią ir meditatyvią vizualią kelionę, kurios metu stebime, su kokiomis sprogmenų laidojimo pasekmėmis šiandien susiduria Baltijos regiono gamta ir gyventojai.

Režisierių biografijos:

Filmo operatorius ir režisierius Alexander Belinski gimė Ukrainoje, užaugo Vokietijoje ir Anglijoje, o šiuo metu gyvena Lietuvoje. Kartu su Agne Dovydaityte jie susipažino žurnalistikos studijų Londone metu ir persikraustė į Lietuvą 2018 pabaigti savo pirmojo filmo Saulė leidžias rytuose (Ji.Hlava premjera). Baltic UXO yra antrasis jų projektas, kurį kūrėjai pristatė skirtingose dirbtuvėse: Ex. Oriente, Karlovy Vary Works in Progress, Berlinale Talents Doc Station, laimėjo pagrindinį prizą Docu Talents from the East pristatyme ir daugiau.

VIDEOGRAMOS’24

5-tasis video meno, meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalis „Videogramos“ dėmesį sutelks į tarptautinio solidarumo tradicijų kurios kadaise gyvavo mūsų sunkiai apčiuopiamame Rytų Europos regione, atgaivinimą. Kai nepriklausomybė jau pamatyta, užuosta ir paragauta, mes prie to prieiname jau savo laisva valia, vedami savų poreikių ir troškimų, o ne per valstybės primestą geopolitinį internacionalizmą. Mes matome viltį horizontaliose, iš žemumų kylančiose iniciatyvose, kurios laisvai plinta po pasaulį, toli nuo diplomatinių rūpesčio spektaklių. Turėdami visa tai omenyje, šių metų „Videogramų“ festivalyje kviesime žiūrėti video meną iš globalių periferijų ir bandysime rasti savo santykį su juo.

„Videogramų ’24” atidarymo ašimi taps muzika ir jos neblėstanti galia šiais „monstrų laikais“*. Yamen Makdado ir Juline Hadayos filmas „Sawt Syria“ pasakos apie spalvingą Sirijos ir jos po visą pasaulį pasklidusios diasporos pogrindžio muzikos sceną, o po jo vyks, griežtai tik iš plokštelių grojama, „Beirut Groove Collective” didžėjų sesija. Toliau programoje solidarumas bus tyrinėjamas per dvi temas: žemę ir darbą, bei įvairiomis jų interpretacijomis. Nuo Baltijos jūros filme „Baltic UXO” iki Levanto krašto filmų programoje, kurią „Videogramų” kvietimu sudarė Beiruto sinematekos kuratoriai. Keliausime per maištingus Rojavos kalnus Marwos Arsanios filmuose – ten, kur žemė, dėl kurios žmonės kovoja iki šiol, kurią myli, palieka ir į kurią vėl sugrįžta. Žemė veda mus į darbą – kitų kviestinių kuratorių „Colectiva editorial Des-bordes” trumpametražių filmų programą, kurioje susipažinsime su Lotynų Amerikos požiūriu į darbą, laisvalaikį ir teises. Galiausiai, su žanrus, sienas ir tikrovę iškreipiančiu Eduardo Williamso filmu „Žmonių banga 3″ spekuliuosime apie tai, ką veikti pasaulyje, kuriame neoliberalioje sistemoje mūsų prasmingą laiką vagia nuobodūs darbai, priklausomybė nuo ekranų ir vartotojiškas elgesys.

* Antonio Francesco Gramsci: „Senasis pasaulis miršta, naujasis dar neužgimė: dabar yra monstrų laikai.“

Diskusija: „Aguonos ir narcizai: Antisionistų žydų solidarumas ir jo trūkumas“

Šiuo metu Izraelio vykdomas intensyvus karas prieš Palestinos tautą įžiebė solidarumo su palestiniečiais judėjimus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Šioje „aguonų ir narcizų“ diskusijoje (aguonos – palestiniečių pasipriešinimo okupacijai ir kolonizacijai, narcizai – žydų maišto ir atsparumo simbolis) daugiausia dėmesio bus skiriama žydų solidarumui su palestiniečiais, apmąstant jo trūkumą ar apskritai nebuvimą, slėpimą/ignoravimą bei represijas prieš jį praktikuojančius asmenis.

Vilniuje gyvenantis teoretikas, organizatorius Noah Brehmeris bei baltų, slavų ir hebrajų/jidiš kalbų kuratorė ir vertėja Mila Burchart šias problemas analizuos iš žydų antisionistų perspektyvos. Diskusiją ves pepdagogas, dėstytojas Kamalas Ahamada, kurio moksliniai tyrimai skirti dekolonijinei ir kritinei rasės teorijoms. Renginys vyks anglų kalba.

Nuotrauka: Vilniaus Bundistai žygiuoja Ščecine, 1947 m., gegužės 1 d.

Filmas: „Kas bijo ideologijos?“

„Kas bijo ideologijos?“ (1-4 dalys, rež. Marwa Arsanios, 2017-2022 m., 122 min.)

Kiekviena „Kas bijo ideologijos?“ dalis susitelkia į alternatyvius socialinius darinius ir skirtingų vietų liaudies pasipriešinimus. „1 dalis“ (2017 m.) ir „2 dalis“ (2019 m.) kilo iš menininkės tyrimo apie kurdų autonominį moterų judėjimą Jinware, vien tik moterų gyvenamame kaime šiaurės Sirijoje. „3 dalis: Mikrorezistencijos“ (2020 m.) pasakoja apie autochtonus ūkininkus Kolumbijoje, kurie saugo vietines sėklas nuo išnykimo. „4 dalis: Apsuktas kadras“ (2022 m.) – video, kuris yra eksponuojamas meno institucijose – yra menininkės žingsnis nauja, labiau spekuliatyvia kryptimi. Filmas seka kaip Arsanios, kartu su keliais kolegomis karjere, šiaurės Libane, siekia išvaduoti gabalą žemės iš nuosavybės konstrukto. Video fiksuoja grupės pastangas pakeisti teisinį karjero statusą ir įtvirtinti jį kaip žemę priklausančią bendruomenei. Tyrinėdama žemės istoriją ir ateitį, Arsanios panaudojo įvairias vizualias technikas: nuo fantastinės animacijos, iki žvilgsnio iš kirmino perspektyvos.

Režisierės biografija:

Menininkė, tyrėja ir filmų kūrėja Marwa Arsanios gimė 1978 m. Vašingtono mieste. Yra surengusi daug personalinių parodų, tarp jų – „Notes for a Choreography“ Lisabonos kunsthalėje (2015); „Hammer Projects: Marwa Arsanios“ Hamerio muziejuje Los Andžele (2016); „Marwa Arsanios: A Letter Inside a Letter“ Šiuolaikinio meno centre Cincinatyje (2021); ir „Marwa Arsanios: Matter of Alliances“ Heidelbergo Kunstverein (Vokietija, 2023). Taip pat yra dalyvavusi daugybėje grupinių parodų, pavyzdžiui, „No Soul For Sale“ galerijoje „Tate Modern“ Londone (2010); „Here and Elsewhere“ Niujorko „The New Museum“ (2014); „Temporal“ Pueblo „Museu Amparo“ (Meksika, 2019 m.); „All That We Have in Common“ Šiuolaikinio meno muziejuje Skopjėje (Makedonija, 2021 m.). Šiuo metu M. Arsanios gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija) ir Beirute (Libanas).

Beiruto sinematekos kuruota filmų programa

Pokalbyje su Egipto žurnalu „Mada Masr” knygos „Kaip mylėti tėvynę” autorės Oksanos Timofejevos buvo paklausta: „Kaip galima mylėti tėvynę nebūnant fašistu ir nebūnant nacionalistu?” Timofejeva atsakė: „Į šį klausimą nėra universalaus atsakymo. Šiuo metu sakyčiau, kad mylėti tėvynę reiškia rizikuoti sakyti tiesą.”

Ši programa, sudaryta iš keturių filmų, nagrinėja šias „Videogramų” pasiūlytas temas: žemė, bendruomenės ir ekologija. Kai Beiruto sinematekos komanda pradėjo diskutuoti apie programą, pasirodė neįmanoma kalbėti apie žemę negalvojant apie Palestiną – jos dirvožemį ir istorijas. Mus supančiuose filmuose, kai kuriuose naujuose, ar kituose senesniuose, Palestina nuolat minima įvairiuose diskursuose apie žemę. Šiandien Palestinos vėliava vėl tapo internacionalizmo vėliava, engiamųjų ir žemės vargšų simboliu. Pateikta filmų programa kviečia mus nežiūrėti į žemę kaip į apribojančią teritoriją. Žemė šiuose filmuose yra peizažas, kuris savo materialumu, vizualumu ir mitologija yra platesnis už mus visus. (Beiruto sinemateka)

Apie Beiruto sinemateką

Beiruto sinemateka yra ambicingas projektas, kurį 2018 m. pradėjo „Metropolis Cinema Association”, skirtas Libano kino paveldui ir šiuolaikiniam kinui tyrinėti, saugoti ir skleisti. Sukuriant priemones, turinį ir platformas, prieinamas kuo daugiau žmonių, projekto tikslas yra pabrėžti šio paveldo turtingą įvairovę. Sutelkdamas dėmesį į tyrimus ir dokumentavimą, Beiruto sinemateka yra skirtas suburti specialistus, studentus, vietos ir tarptautinius žurnalistus, tyrėjus, taip pat kino entuziastus iš skirtingų sričių aplinkoje, palankioje kino kūrybai ir studijoms.

„Tie, kurie žiūrėjo“ (rež. Hassan el Chami, 4 min.)

Filmas „Tie, kurie žiūri“ skolinasi akis, veidus ir žvilgsnius iš antraeilių komercinių filmų veikėjų. Jie stebi aukų ir kankinių kartuves ar egzekucijas atskleisdami savo pačių perversiją ir troškimus.

Režisieriaus biografija:

Hassane Chami yra Libane gimęs, Prancūzijoje gyvenantis kino eseistas ir rašytojas. Kelerius metus dirbęs dokumentinių filmų prodiuseriu, jis nusprendė atsidėti kino esė ir eksperimentinio video meno kūrimui. Savo darbuose jis naudoja rastą filmuotą medžiagą, garsus, duomenis ir archyvus. Jis naudoja vaizdus, kad juos kritikuotų kaip ideologiją ir jį dekonstruotų; ir pristatytų utopinius poetinius vaizdus, kurie gali svajoti apie kitokią ateitį. Nuo 2020 m. Hassane yra Libane leidžiamo žurnalo „Rehla” autorius. Jo rašiniai nagrinėja filmų ir vaizdų analizę, susijusią su ideologiniais, socialiniais ir kultūriniais reiškiniais. Jo vizualiniai darbai yra rodomi eksperimentinio kino festivaliuose ir publikuojami meno žurnaluose.

„Vėjo kryptį mes visad žinojom“ (rež. Inas Halabi, 2019 m., 12 min.)

Filmas kovoja su nematomu smurtu tyrinėdamas numatomą radioaktyvių atliekų kapavietę Vakarų kranto pietuose ir fiziškai ar metaforiškai apčiuopiamus radiacijos efektus. Nematoma, bet mirtina radiacija tarnauja kaip dar paslaptingesnės nematomybės – sisteminių galios ir kontrolės regione tinklų – sinekdocha, ir tampa meditacija apie tai, kaip suprasti tai, kas neapčiuopiama.

Režisierės biografija:

Inas Halabi (g. 1988 m., Palestina) yra menininkė ir kino kūrėja, kurios kūryba tiria, kaip pasireiškia socialinės ir politinės galios formos, ir užmirštų ar nuslopintų istorijų poveikį šiuolaikiniam gyvenimui. Naujausios parodos ir peržiūros: Golvėjaus kino festivalis (2024 m.), „Reel Palestine” kino festivalis (2024 m.), Luleå bienalė (2024 m.), Toronto Palestinos kino festivalis (2023 m.), Šardžos kino platforma (2023 m.), „Hot Docs” Kanados tarptautinis dokumentinių filmų festivalis (2023 m.), „de Appel Amsterdam” (2023 m.). Ji gyvena ir dirba Palestinoje ir Nyderlanduose.

„Pietų Libanas: kaimo apgulties istorija“ (rež. Jocelyne Saab, 1976 m., 13 min.)

1976-aisiais libaniečių režisierė Jocelyne Saab keliavo į pietų Libaną kurti reportažų Prancūzijos televizijai apie Izraelio atakas kaimuose. Ji vengė filmuoti palestiniečių pasipriešinimą, bet kreipė dėmesį į karinę dinamiką Libano civilinio karo kontekste. Atskleisdama Falangistų ir Izraelio kariuomenės bendradarbiavimą ji demaskuoja Libano atstovų melą ir smurtą prieš civilius pietų Libano gyventojus. Nors tai vienas iš ankstyvųjų jos filmų, „Pietų Libanas“ pristato Saab kūrybos stilių: smalsų, asmenišką, nebijantį kelti aštrius klausimus ir priimantį drąsias pozicijas. Jos reportažas padėjo pakeisti naratyvą, pabrėžęs Europos auditorijai, kad Izraelio kariuomenė taikėsi ne tik į palestiniečius, bet sąmoningai naikino Libano kaimus.

Režisierės biografija:

Jocelyne Saab (1948–2019) buvo novatoriška Libano žurnalistė ir kino kūrėja, be baimės fiksavusi karo ir konfliktų realijas Artimuosiuose Rytuose. Savo karjerą ji pradėjo kaip karo korespondentė, nušviesdama konfliktus Libane, Egipte ir Libijoje. 1975 m. ji pasuko į kino kūrimą, režisuodama dokumentinius ir vaidybinius filmus, kuriuose nagrinėjo karo ir perkėlimo įtaką žmonėms. Jos darbuose dažnai buvo sutelkiamas dėmesys į marginalizuotus balsus ir metamas iššūkis įprastiems naratyvams, pelnant jai tarptautinį pripažinimą ir apdovanojimus. Saab filmai yra galingas jos drąsos, užuojautos ir atsidavimo socialiniam teisingumui liudijimas.

„Naktis tarp mūsų“ (rež. Noor Abed, 2024 m., 30 min.)

Filmo ašis yra „Daina kovotojams“, kuri buvo atrasta Palestinos liaudies meno centro garso archyve. Per dainos sluoksnius, garsų ir vietų labirintą, filme istorija iššaukiama kaip nuolatinis esamasis laikas, kolektyvinis vaizduotės aktas.

Filmas filmuotas senovinėse Palestinos vietose: urvuose, išskaptuotose olose, požeminiuose perėjimuose ir laukiniuose slėniuose – žemė tampa pagrindine veikėja. Pirmas regimybės sluoksnis peržengiamas ir pasirodo platus slaptas pasaulis, nors ir panašus į pažįstamą. Ritualai ir pasakojimai apie bendruomenę bei pasipriešinimą įsipina į kasdieniško socialinio Palestinos gyvenimo vaizdus, taip pabrėždami ritmingo kolektyvinio judesio svarbą ir kokį poveikį šie bendri jausmai gali daryti kuriant ir palaikant bendruomenę.

Režisierės biografija:

Noor Abed (1988, Palestine) yra tarpdisciplininė menininkė ir filmų kūrėja. Ji dirba performanso, medijų ir kino sankirtoje. Per vaizdų kūrimo procesą jos darbai sukuria situacijas, kuriose socialinės galimybės yra tiek repeticijos, tiek atlikimo forma. Abed darbai buvo rodomi ir eksponuoti tarptautiniu mastu, įskaitant „Anthology Film Archives“ Niujorke, „IDFA Pavilion Shorts“ Amsterdame, „Alchemy Film & Arts Festival“ Jungtinėje Karalystėje, „Gabes Cinema Fen Film Festival“ Tunise, „Ji.hlava International Documentary Film Festival“, „Lagos Biennale“, „Ikon Gallery“ Birmingame, „Ujazdowski Centre for Contemporary Art“ Varšuvoje, „The Mosaic Rooms“ Londone ir „Eye Film Museum“ Amsterdame, tarp kitų. 2020 m. ji kartu su Lara Khaldi įkūrė „School of Intrusions“, nepriklausomą švietimo kolektyvą Ramaloje, Palestinoje. Abed buvo kuratorės asistentė „dokumenta fifteen“, Kasselyje 2021-22, ir meno rezidencijoje Rijksakademie Amsterdame 2022-24. 2022 m. ji buvo apdovanota „Han Nefkens Foundation/Fundació Antoni Tàpies“ video meno gamybos stipendija.

Atidarymo vakarėlis: Beirut Groove Collective DJ sesija

Londone įsikūrusio menininkų, didžėjų kolektyvo veikla prasidėjo nuo funk ir soul vakarėlių Vakarų Beirute, bendruomenės erdvės Zico House svetainėje. Kolektyvas greitai išvystė dabartinį griežtai tik vinilinių plokštelių vakarėlių formatą ir plėtė savo muzikos spektrą: pristatė kosmopolitiško Beiruto ir platesnio regiono 7-9 dešimtmečių muzikos scenos įvairovę bei įrašų leidybos pradininkus.

Daugiau nei dešimt metų BGC rengė vienus populiariausių pogrindžio vakarėlių SWANA regione. Kolektyvas formavo alternatyvią Libano klubų kultūrą organizuodamas reguliarius vakarėlius klubuose, rūsiuose, apleistose vilose ant jūros kranto ar sandėlių erdvėse, pamirštuose Beiruto pakraščiuose. Prieš šešis metus BGC išsivystė į kassavaitinių vakarėlių seriją, o 2021 m. pradėjo rengti kasmėnesinius pasirodymus įvairiose Londono salėse, groti festivaliuose, klubuose ir bendruomenių erdvėse visame pasaulyje.

BGC branduolys yra įrašų kolekcionierius, radijo laidų vedėjas Ernesto Chahoud (NTS, Do!! You!!!, Now-Again Records, BBE) ir muzikos tyrėja, rašytoja ir radijo laidų vedėja Natalie Shooter (Radio Alhara, Do!! You!!!). BGC vakarėliai New York Magazine buvo įvertinti, kaip vieni iš penkiolikos geriausių pasaulyje, apie juos buvo rašoma The Guardian, Time Out London, Monocle Magazine, ARTE, BBC ir Vice Magazine.