Archyvas Archives - VIDEOGRAMOS

Atidarymo filmas: „Sawt Syria“

19:00 Filmo „Sawt Syria“ peržiūra

20:00 Pokalbis su filmo režisieriais Juline Hadaya ir Yamen Mekdad, moderuoja žurnalistas Karolis Vyšniauskas

21:00 Beirut Groove Collective DJ set

„Sawt Syria“ (rež. Yamen Mekdad, Juline Hadaya, 2024 m., 58 min.)

Sadaa Sound Syndicate pristato „Sawt Syria“ (liet. „Sirijos balsas“), dviejų dalių filmą-esė apie Sirijos ir jos diasporos Europoje alternatyviosios muzikos scenos vidinius pasaulius. Pokalbiuose su 14 menininkų ir archyviniuose kadruose iš pogrindžio reivų bei miestų kasdienybės, elektroninės muzikos kūryba ir šokių aikštelė filme tyrinėjama kaip jungiamasis elementas, kuriantis vientisą sirų patirtį. Kartu, tai atskaitos taškas ir muzikantams, ir auditorijai steigti politiką besiskiriančią nuo Sirijos valstybės, praėjusių kartų bei, vis dažniau, nuo kitų sirų, gyvenančių kitokius gyvenimus įvairiuose Levanto regionuose, stovyklose Vidurio Rytuose, ar išeivijoje Europoje.

Filme kalbinami menininkai: Bu Kolthoum, Hello Psychaleppo, Noise Diva, LazerGazer, C1 Collective, Rizan Said, Tamman, Ebn Howari, Jundi Majhul, Abu Muhammed, Boshoco, Stash, Yara M, MH-D, Saadé and Walshi.

Režisierių biografijos:

Yamen Mekdad yra menininkas, kino kūrėjas ir bendruomenės organizatorius iš Sirijos, gyvenantis Londone. Jo kūryba – tai eksperimentavimas radikaliu bendradarbiavimu, daugiausia dėmesio skiriant garso ir geografijos santykiui bei politinėms garso galimybėms. Susidomėjimas lauko įrašais, archyvavimu, radiju ir visuomeniniu organizavimu jį paskatino įkurti kolektyvus: „Sawt of the Earth”, „Makkam” ir „Sadaa Sound Syndicate”. Jis dažnai bendradarbiauja su įvairiomis radijo stotimis, įskaitant „Root”, „Balami”, „NTS” ir „AlHara”. Yamen taip pat yra Sirijos kasečių archyvo ir Sirijos meno ir kultūros festivalio (SACF) kuratorius ir prodiuseris.

Juline Hadaya yra Londone gyvenanti tarpdisciplininė menininkė ir kino kūrėja. Savo kūryboje, pasitelkdama garsą, judantį vaizdą, tekstą ir skulptūrą, ji tyrinėja reprezentacijos, linijinės atminties, potrauminės psichologijos temas, taip pat psichosocialinius pokyčius interneto amžiuje. Juline taip pat atliko garso kūrinius ir DJ setus „Cafe Oto” ir „Ormside Projects” Londone.

„Sadaa Sound Syndicate” yra tarpvalstybinė savarankiškai organizuotų sirų grupė, kuri fokusuojasi į garso agentūrines galimybes. Įkurta 2021 m., ji jungia garso entuziastus, tyrėjus, didžėjus ir prodiuserius. „Sadaa Sound Syndicate” manifestą rasite čia.

Uždarymo filmas: „Žmonių banga 3“

„Žmonių banga 3“ (rež. Eduardo Williams, 2023 m., 121 min.)

Įvairios draugų grupelės bastosi lietingame, vėjuotame, tamsiame pasaulyje. Jie leidžia laiką kartu, bando atsitraukti nuo slegiančių darbų, nuolat sukdami link paslaptingų naujų galimybių.

„Čia jungiasi žmonės ir šalys, kuriuos matyti kartu galbūt nėra įprasta. Mano idėjas keitė kiekvienas savo fantazijomis ir tikrove pasidalinęs žmogus. Sekame juos ypatingu būdu, kuris gali priversti mus pasijusti žmonėmis, mašinomis ar ateiviais. Filmas pasiūlo įvairių klausimų ir daug abejonių. O kuo gali tapti abejonės? Kukliu dinamitu.“ (Eduardo Williams)

Režisieriaus biografija:

Eduardo Williamsas (g. 1987 m.) yra kino kūrėjas ir menininkas, kurio darbai tyrinėja sklandų stebėjimo būdą, ieškant bendrų ryšių ir spontaniškų nuotykių fiziniuose ir virtualiuose tinkluose. Jo pirmasis vaidybinis filmas „El auge del humano” (liet. „Žmonių banga”) laimėjo „Pardo d’oro” apdovanojimą „Šiuolaikinių kino kūrėjų” kategorijoje 69-ajame Lokarno kino festivalyje.

Colectiva editorial Des-bordes: Tarpinės ekologijos

„Tarpinės ekologijos” suburia keturis Pietų Amerikos kino kūrėjus, kurių pasiūlymai yra glaudžiai susiję su darbo ir poilsio formomis, neatitinkančiomis dabartinės kapitalistinės sistemos, nebūtinai esant už jos ribų. Nuo dokumentinio iki vaidybinio kino, trys šios programos pasiūlymai rodo ekonomiką ir ekologiją, veikiančias iš tarpų, nutraukiant hegemoninę darbo sampratą.

Apie kuratorius:

„Colectiva editorial Des-bordes” yra sudaryta iš to paties pavadinimo skaitmeninio leidinio redakcinės praktikos, tai refleksyvi ir transversali platforma, veikianti tinklo „Red Conceptualismos del Sur” rėmuose ir kartu su „pasafronteras” leidykla. „Des-bordes” siūlo kurti sankirtas tarp kritinės analizės ir įsipareigojusių tyrimų politikos, vizualiosios kultūros ir meninės praktikos srityse. Juos motyvuoja ketinimas skatinti nuolatinį mąstymo ir veikimo srautą, kuriame nesutarimai ir trintis yra tokie pat svarbūs, kaip ir rašymo bendrininkavimas. Šia prasme savo darbą kolektyvas grindžia tyrimų procesais, kolektyviniu skaitymu, diskusijomis ir debatais, kuriuose dalyvauja konkrečios bendradarbiavimo grupės. Nuo 2023 m. kolektyvą sudaro: Lucía Bianchi, Graciela Carnevale, Fernanda Carvajal, Angélica Muñoz, Cristina Ribas ir Mabel Tapia.

Gambotė (rež. Sofía Bensadon, 2021 m., 24 min.)

„Kodėl mes taip dažnai žiūrime į dangų?“, klausia Irineo savo žmonos Rozos. Nuo neatmenamų laikų jie žiūri dangun susirūpinę. Kol gyveno kaime, jie rūpinosi laukų ir derliaus gerove. Dabar, gyvenant priemiestyje jie rūpinasi savo degamomis plytomis. Nei lietus, nei šaltis nėra pageidaujami Bolivijos miesto La Paso kalvose ir slėniuose. Molio kalnai Čukuago slėnyje kiekvieną dieną verčiami plytomis. Molio trynimas, plūkimas, lipdymas, džiovinimas ir plytų degimas yra veiksmai, kuriuos Irineo ir Roza kartoja ištisus metus – tai nesibaigiantis ciklas. Dirbdami jie apmąsto savo gyvenimus ir rutiną, siekdami užčiuopti tiesą, kurią atskleidžia užsiėmimas jų amatu.

Režisierės biografija:

Sofia Bensadon gyvena Argentinoje, kur įgijo socialinės ir kultūrinės antropologijos laipsnį. Ji yra savo srityje plačiai pripažinta fotografė ir dokumentinių filmų kūrėja. Ekologišku požiūriu ji tyrinėja darbo gestus laiko tėkmėje ir pragyvenimo šaltinių išgavimo būdus per amatus ir rankų darbą, o tai aiškiai matyti Gambotės istorijoje. Filme kvalifikuoti praktikai yra užfiksuoti aktyvaus įsitraukimo į juos supančios aplinkos elementus kontekste.

Krikštamotės diena (rež. Wanda López Trelles, 2012-2013 m., 24 min.)

Viena diena metuose, ketvirtadienis, prieš karnavalo pradžią – yra moterims dedikuota šventinė diena. Jas suburia bendras tikslas – išlieti savo troškimus, instinktus, idealus ir leisti šiai tėkmei kurti bendrystę gyvenimo ir regeneracijos cikle.

Režisierės biografijos:

Wanda López Trelles yra vaizdo ir garso dizainerė, Multimedia Convergence (UBA) magistrė. Ji vykdo tarptautinę meninę tyrimų ir kūrybos veiklą, orientuotą į lyčių ir žmogaus teisių perspektyvą: filmus, performanso intervencijas, rezidencijas. Ji režisuoja ir gamina savo autorinius filmus bei projektus socialinėms organizacijoms. Ji yra MUA (Argentinos audiovizualinio meno kūrėjų moterų) tyrimų grupės „Deconstruir la Mirada“ narė. Ji dirba 1-ąja režisieriaus asistente, fotografe, profesoriauja universitete. Ji bendrai kuria projektą „Proyecto Corporalidad Expandida“ ir FICCE tarptautinį filmų festivalį, kuriame akcentuojama kūno tema.

Kirpėjos (rež. Maite Alberdi Soto, Israel Pimentel Bustamante, 2007 m., 25 min.)

Ana Luisa jau 60 metų keliasi anksti ir atidaro kirpyklą, kurią įkūrė savo namų svetainėje. Tato jau 40 metų keliasi anksti, kad važiuotų į Brazilijos rajoną, kur dirba Anos Luisos kirpykloje. Šukuosenos ir kirpimai – tik tiek ir liko pasiūlyti. Kirpykla yra jų prieglobstis vidury rajono, kuris joms jau atrodo per naujas. Tarp lankytojų yra ir Aurora, Anos Luisos dukterėčia, kuri pasiūlo galimybę įpūsti jos verslui naujos gyvybės.

Režisierių biografijos:

Maite Alberdi yra Čilės režisierė ir prodiuserė, nominuota „Oskarui“ už filmus „El Agente Topo“ ir „La Memoria Infinita“. Neseniai režisavo pirmąjį vaidybinį filmą „El Lugar de la Otra, kurį prodiusavo „Netflix“. Maite sukūrė savitą stilių, kuriam būdingas intymus mažų pasaulių vaizdavimas, o jos pripažintas braižas lėmė, kad ji tapo vienu svarbiausių balsų Lotynų Amerikos dokumentiniame kine. 2023 m. jai buvo įteikta „Visionaries Tribute Award“ apdovanojimas DOC NYC, svarbiausiame Šiaurės Amerikos kino industrijos dokumentinių filmų festivalyje, o 2024 m. – „Sundance Vanguard Nonfiction Award“ apdovanojimas.

Israelis Pimentelis yra kino ir televizijos režisierius, priklausantis kolektyvui MAFI – „Mapa Fílmico de un País”, su kuriuo jis sukūrė įvairių bendradarbiavimo dokumentinių filmų projektų visoje Čilėje. Būdamas šios organizacijos dalimi, jis buvo 2014 m. filmo „Propaganda” turinio režisierius, o 2019 m. kolektyvinio dokumentinio filmo „Dios” bendraautorius. Abu filmai buvo pristatyti ir apdovanoti „Visións du Reel” festivalyje Nione, Šveicarijoje. „Kirpėjos” buvo jo titulinis projektas kurtas drauge su Maite Alberdi, su kuria jis taip pat bendradarbiavo kaip jos filmo „El Salvavidas” režisieriaus asistentas.

Continue reading “Colectiva editorial Des-bordes: Tarpinės ekologijos”

Work in progress: „Baltic UXO“

„Baltic UXO“ (rež. Alexander Belinski, Agnė Dovydaitytė)

1,6 tonos sprogstamųjų karo liekanų (angl. UXO) buvo palaidotos Baltijos ir Šiaurės jūrose po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Filme leidžiamės į mąslią ir meditatyvią vizualią kelionę, kurios metu stebime, su kokiomis sprogmenų laidojimo pasekmėmis šiandien susiduria Baltijos regiono gamta ir gyventojai.

Režisierių biografijos:

Filmo operatorius ir režisierius Alexander Belinski gimė Ukrainoje, užaugo Vokietijoje ir Anglijoje, o šiuo metu gyvena Lietuvoje. Kartu su Agne Dovydaityte jie susipažino žurnalistikos studijų Londone metu ir persikraustė į Lietuvą 2018 pabaigti savo pirmojo filmo Saulė leidžias rytuose (Ji.Hlava premjera). Baltic UXO yra antrasis jų projektas, kurį kūrėjai pristatė skirtingose dirbtuvėse: Ex. Oriente, Karlovy Vary Works in Progress, Berlinale Talents Doc Station, laimėjo pagrindinį prizą Docu Talents from the East pristatyme ir daugiau.

VIDEOGRAMOS’24

5-tasis video meno, meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalis „Videogramos“ dėmesį sutelks į tarptautinio solidarumo tradicijų kurios kadaise gyvavo mūsų sunkiai apčiuopiamame Rytų Europos regione, atgaivinimą. Kai nepriklausomybė jau pamatyta, užuosta ir paragauta, mes prie to prieiname jau savo laisva valia, vedami savų poreikių ir troškimų, o ne per valstybės primestą geopolitinį internacionalizmą. Mes matome viltį horizontaliose, iš žemumų kylančiose iniciatyvose, kurios laisvai plinta po pasaulį, toli nuo diplomatinių rūpesčio spektaklių. Turėdami visa tai omenyje, šių metų „Videogramų“ festivalyje kviesime žiūrėti video meną iš globalių periferijų ir bandysime rasti savo santykį su juo.

„Videogramų ’24” atidarymo ašimi taps muzika ir jos neblėstanti galia šiais „monstrų laikais“*. Yamen Makdado ir Juline Hadayos filmas „Sawt Syria“ pasakos apie spalvingą Sirijos ir jos po visą pasaulį pasklidusios diasporos pogrindžio muzikos sceną, o po jo vyks, griežtai tik iš plokštelių grojama, „Beirut Groove Collective” didžėjų sesija. Toliau programoje solidarumas bus tyrinėjamas per dvi temas: žemę ir darbą, bei įvairiomis jų interpretacijomis. Nuo Baltijos jūros filme „Baltic UXO” iki Levanto krašto filmų programoje, kurią „Videogramų” kvietimu sudarė Beiruto sinematekos kuratoriai. Keliausime per maištingus Rojavos kalnus Marwos Arsanios filmuose – ten, kur žemė, dėl kurios žmonės kovoja iki šiol, kurią myli, palieka ir į kurią vėl sugrįžta. Žemė veda mus į darbą – kitų kviestinių kuratorių „Colectiva editorial Des-bordes” trumpametražių filmų programą, kurioje susipažinsime su Lotynų Amerikos požiūriu į darbą, laisvalaikį ir teises. Galiausiai, su žanrus, sienas ir tikrovę iškreipiančiu Eduardo Williamso filmu „Žmonių banga 3″ spekuliuosime apie tai, ką veikti pasaulyje, kuriame neoliberalioje sistemoje mūsų prasmingą laiką vagia nuobodūs darbai, priklausomybė nuo ekranų ir vartotojiškas elgesys.

* Antonio Francesco Gramsci: „Senasis pasaulis miršta, naujasis dar neužgimė: dabar yra monstrų laikai.“

Diskusija: „Aguonos ir narcizai: Antisionistų žydų solidarumas ir jo trūkumas“

Šiuo metu Izraelio vykdomas intensyvus karas prieš Palestinos tautą įžiebė solidarumo su palestiniečiais judėjimus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Šioje „aguonų ir narcizų“ diskusijoje (aguonos – palestiniečių pasipriešinimo okupacijai ir kolonizacijai, narcizai – žydų maišto ir atsparumo simbolis) daugiausia dėmesio bus skiriama žydų solidarumui su palestiniečiais, apmąstant jo trūkumą ar apskritai nebuvimą, slėpimą/ignoravimą bei represijas prieš jį praktikuojančius asmenis.

Vilniuje gyvenantis teoretikas, organizatorius Noah Brehmeris bei baltų, slavų ir hebrajų/jidiš kalbų kuratorė ir vertėja Mila Burchart šias problemas analizuos iš žydų antisionistų perspektyvos. Diskusiją ves pepdagogas, dėstytojas Kamalas Ahamada, kurio moksliniai tyrimai skirti dekolonijinei ir kritinei rasės teorijoms. Renginys vyks anglų kalba.

Nuotrauka: Vilniaus Bundistai žygiuoja Ščecine, 1947 m., gegužės 1 d.

Filmas: „Kas bijo ideologijos?“

„Kas bijo ideologijos?“ (1-4 dalys, rež. Marwa Arsanios, 2017-2022 m., 122 min.)

Kiekviena „Kas bijo ideologijos?“ dalis susitelkia į alternatyvius socialinius darinius ir skirtingų vietų liaudies pasipriešinimus. „1 dalis“ (2017 m.) ir „2 dalis“ (2019 m.) kilo iš menininkės tyrimo apie kurdų autonominį moterų judėjimą Jinware, vien tik moterų gyvenamame kaime šiaurės Sirijoje. „3 dalis: Mikrorezistencijos“ (2020 m.) pasakoja apie autochtonus ūkininkus Kolumbijoje, kurie saugo vietines sėklas nuo išnykimo. „4 dalis: Apsuktas kadras“ (2022 m.) – video, kuris yra eksponuojamas meno institucijose – yra menininkės žingsnis nauja, labiau spekuliatyvia kryptimi. Filmas seka kaip Arsanios, kartu su keliais kolegomis karjere, šiaurės Libane, siekia išvaduoti gabalą žemės iš nuosavybės konstrukto. Video fiksuoja grupės pastangas pakeisti teisinį karjero statusą ir įtvirtinti jį kaip žemę priklausančią bendruomenei. Tyrinėdama žemės istoriją ir ateitį, Arsanios panaudojo įvairias vizualias technikas: nuo fantastinės animacijos, iki žvilgsnio iš kirmino perspektyvos.

Režisierės biografija:

Menininkė, tyrėja ir filmų kūrėja Marwa Arsanios gimė 1978 m. Vašingtono mieste. Yra surengusi daug personalinių parodų, tarp jų – „Notes for a Choreography“ Lisabonos kunsthalėje (2015); „Hammer Projects: Marwa Arsanios“ Hamerio muziejuje Los Andžele (2016); „Marwa Arsanios: A Letter Inside a Letter“ Šiuolaikinio meno centre Cincinatyje (2021); ir „Marwa Arsanios: Matter of Alliances“ Heidelbergo Kunstverein (Vokietija, 2023). Taip pat yra dalyvavusi daugybėje grupinių parodų, pavyzdžiui, „No Soul For Sale“ galerijoje „Tate Modern“ Londone (2010); „Here and Elsewhere“ Niujorko „The New Museum“ (2014); „Temporal“ Pueblo „Museu Amparo“ (Meksika, 2019 m.); „All That We Have in Common“ Šiuolaikinio meno muziejuje Skopjėje (Makedonija, 2021 m.). Šiuo metu M. Arsanios gyvena ir dirba Berlyne (Vokietija) ir Beirute (Libanas).

Beiruto sinematekos kuruota filmų programa

Pokalbyje su Egipto žurnalu „Mada Masr” knygos „Kaip mylėti tėvynę” autorės Oksanos Timofejevos buvo paklausta: „Kaip galima mylėti tėvynę nebūnant fašistu ir nebūnant nacionalistu?” Timofejeva atsakė: „Į šį klausimą nėra universalaus atsakymo. Šiuo metu sakyčiau, kad mylėti tėvynę reiškia rizikuoti sakyti tiesą.”

Ši programa, sudaryta iš keturių filmų, nagrinėja šias „Videogramų” pasiūlytas temas: žemė, bendruomenės ir ekologija. Kai Beiruto sinematekos komanda pradėjo diskutuoti apie programą, pasirodė neįmanoma kalbėti apie žemę negalvojant apie Palestiną – jos dirvožemį ir istorijas. Mus supančiuose filmuose, kai kuriuose naujuose, ar kituose senesniuose, Palestina nuolat minima įvairiuose diskursuose apie žemę. Šiandien Palestinos vėliava vėl tapo internacionalizmo vėliava, engiamųjų ir žemės vargšų simboliu. Pateikta filmų programa kviečia mus nežiūrėti į žemę kaip į apribojančią teritoriją. Žemė šiuose filmuose yra peizažas, kuris savo materialumu, vizualumu ir mitologija yra platesnis už mus visus. (Beiruto sinemateka)

Apie Beiruto sinemateką

Beiruto sinemateka yra ambicingas projektas, kurį 2018 m. pradėjo „Metropolis Cinema Association”, skirtas Libano kino paveldui ir šiuolaikiniam kinui tyrinėti, saugoti ir skleisti. Sukuriant priemones, turinį ir platformas, prieinamas kuo daugiau žmonių, projekto tikslas yra pabrėžti šio paveldo turtingą įvairovę. Sutelkdamas dėmesį į tyrimus ir dokumentavimą, Beiruto sinemateka yra skirtas suburti specialistus, studentus, vietos ir tarptautinius žurnalistus, tyrėjus, taip pat kino entuziastus iš skirtingų sričių aplinkoje, palankioje kino kūrybai ir studijoms.

„Tie, kurie žiūrėjo“ (rež. Hassan el Chami, 4 min.)

Filmas „Tie, kurie žiūri“ skolinasi akis, veidus ir žvilgsnius iš antraeilių komercinių filmų veikėjų. Jie stebi aukų ir kankinių kartuves ar egzekucijas atskleisdami savo pačių perversiją ir troškimus.

Režisieriaus biografija:

Hassane Chami yra Libane gimęs, Prancūzijoje gyvenantis kino eseistas ir rašytojas. Kelerius metus dirbęs dokumentinių filmų prodiuseriu, jis nusprendė atsidėti kino esė ir eksperimentinio video meno kūrimui. Savo darbuose jis naudoja rastą filmuotą medžiagą, garsus, duomenis ir archyvus. Jis naudoja vaizdus, kad juos kritikuotų kaip ideologiją ir jį dekonstruotų; ir pristatytų utopinius poetinius vaizdus, kurie gali svajoti apie kitokią ateitį. Nuo 2020 m. Hassane yra Libane leidžiamo žurnalo „Rehla” autorius. Jo rašiniai nagrinėja filmų ir vaizdų analizę, susijusią su ideologiniais, socialiniais ir kultūriniais reiškiniais. Jo vizualiniai darbai yra rodomi eksperimentinio kino festivaliuose ir publikuojami meno žurnaluose.

„Vėjo kryptį mes visad žinojom“ (rež. Inas Halabi, 2019 m., 12 min.)

Filmas kovoja su nematomu smurtu tyrinėdamas numatomą radioaktyvių atliekų kapavietę Vakarų kranto pietuose ir fiziškai ar metaforiškai apčiuopiamus radiacijos efektus. Nematoma, bet mirtina radiacija tarnauja kaip dar paslaptingesnės nematomybės – sisteminių galios ir kontrolės regione tinklų – sinekdocha, ir tampa meditacija apie tai, kaip suprasti tai, kas neapčiuopiama.

Režisierės biografija:

Inas Halabi (g. 1988 m., Palestina) yra menininkė ir kino kūrėja, kurios kūryba tiria, kaip pasireiškia socialinės ir politinės galios formos, ir užmirštų ar nuslopintų istorijų poveikį šiuolaikiniam gyvenimui. Naujausios parodos ir peržiūros: Golvėjaus kino festivalis (2024 m.), „Reel Palestine” kino festivalis (2024 m.), Luleå bienalė (2024 m.), Toronto Palestinos kino festivalis (2023 m.), Šardžos kino platforma (2023 m.), „Hot Docs” Kanados tarptautinis dokumentinių filmų festivalis (2023 m.), „de Appel Amsterdam” (2023 m.). Ji gyvena ir dirba Palestinoje ir Nyderlanduose.

„Pietų Libanas: kaimo apgulties istorija“ (rež. Jocelyne Saab, 1976 m., 13 min.)

1976-aisiais libaniečių režisierė Jocelyne Saab keliavo į pietų Libaną kurti reportažų Prancūzijos televizijai apie Izraelio atakas kaimuose. Ji vengė filmuoti palestiniečių pasipriešinimą, bet kreipė dėmesį į karinę dinamiką Libano civilinio karo kontekste. Atskleisdama Falangistų ir Izraelio kariuomenės bendradarbiavimą ji demaskuoja Libano atstovų melą ir smurtą prieš civilius pietų Libano gyventojus. Nors tai vienas iš ankstyvųjų jos filmų, „Pietų Libanas“ pristato Saab kūrybos stilių: smalsų, asmenišką, nebijantį kelti aštrius klausimus ir priimantį drąsias pozicijas. Jos reportažas padėjo pakeisti naratyvą, pabrėžęs Europos auditorijai, kad Izraelio kariuomenė taikėsi ne tik į palestiniečius, bet sąmoningai naikino Libano kaimus.

Režisierės biografija:

Jocelyne Saab (1948–2019) buvo novatoriška Libano žurnalistė ir kino kūrėja, be baimės fiksavusi karo ir konfliktų realijas Artimuosiuose Rytuose. Savo karjerą ji pradėjo kaip karo korespondentė, nušviesdama konfliktus Libane, Egipte ir Libijoje. 1975 m. ji pasuko į kino kūrimą, režisuodama dokumentinius ir vaidybinius filmus, kuriuose nagrinėjo karo ir perkėlimo įtaką žmonėms. Jos darbuose dažnai buvo sutelkiamas dėmesys į marginalizuotus balsus ir metamas iššūkis įprastiems naratyvams, pelnant jai tarptautinį pripažinimą ir apdovanojimus. Saab filmai yra galingas jos drąsos, užuojautos ir atsidavimo socialiniam teisingumui liudijimas.

„Naktis tarp mūsų“ (rež. Noor Abed, 2024 m., 30 min.)

Filmo ašis yra „Daina kovotojams“, kuri buvo atrasta Palestinos liaudies meno centro garso archyve. Per dainos sluoksnius, garsų ir vietų labirintą, filme istorija iššaukiama kaip nuolatinis esamasis laikas, kolektyvinis vaizduotės aktas.

Filmas filmuotas senovinėse Palestinos vietose: urvuose, išskaptuotose olose, požeminiuose perėjimuose ir laukiniuose slėniuose – žemė tampa pagrindine veikėja. Pirmas regimybės sluoksnis peržengiamas ir pasirodo platus slaptas pasaulis, nors ir panašus į pažįstamą. Ritualai ir pasakojimai apie bendruomenę bei pasipriešinimą įsipina į kasdieniško socialinio Palestinos gyvenimo vaizdus, taip pabrėždami ritmingo kolektyvinio judesio svarbą ir kokį poveikį šie bendri jausmai gali daryti kuriant ir palaikant bendruomenę.

Režisierės biografija:

Noor Abed (1988, Palestine) yra tarpdisciplininė menininkė ir filmų kūrėja. Ji dirba performanso, medijų ir kino sankirtoje. Per vaizdų kūrimo procesą jos darbai sukuria situacijas, kuriose socialinės galimybės yra tiek repeticijos, tiek atlikimo forma. Abed darbai buvo rodomi ir eksponuoti tarptautiniu mastu, įskaitant „Anthology Film Archives“ Niujorke, „IDFA Pavilion Shorts“ Amsterdame, „Alchemy Film & Arts Festival“ Jungtinėje Karalystėje, „Gabes Cinema Fen Film Festival“ Tunise, „Ji.hlava International Documentary Film Festival“, „Lagos Biennale“, „Ikon Gallery“ Birmingame, „Ujazdowski Centre for Contemporary Art“ Varšuvoje, „The Mosaic Rooms“ Londone ir „Eye Film Museum“ Amsterdame, tarp kitų. 2020 m. ji kartu su Lara Khaldi įkūrė „School of Intrusions“, nepriklausomą švietimo kolektyvą Ramaloje, Palestinoje. Abed buvo kuratorės asistentė „dokumenta fifteen“, Kasselyje 2021-22, ir meno rezidencijoje Rijksakademie Amsterdame 2022-24. 2022 m. ji buvo apdovanota „Han Nefkens Foundation/Fundació Antoni Tàpies“ video meno gamybos stipendija.

Atidarymo vakarėlis: Beirut Groove Collective DJ sesija

Londone įsikūrusio menininkų, didžėjų kolektyvo veikla prasidėjo nuo funk ir soul vakarėlių Vakarų Beirute, bendruomenės erdvės Zico House svetainėje. Kolektyvas greitai išvystė dabartinį griežtai tik vinilinių plokštelių vakarėlių formatą ir plėtė savo muzikos spektrą: pristatė kosmopolitiško Beiruto ir platesnio regiono 7-9 dešimtmečių muzikos scenos įvairovę bei įrašų leidybos pradininkus.

Daugiau nei dešimt metų BGC rengė vienus populiariausių pogrindžio vakarėlių SWANA regione. Kolektyvas formavo alternatyvią Libano klubų kultūrą organizuodamas reguliarius vakarėlius klubuose, rūsiuose, apleistose vilose ant jūros kranto ar sandėlių erdvėse, pamirštuose Beiruto pakraščiuose. Prieš šešis metus BGC išsivystė į kassavaitinių vakarėlių seriją, o 2021 m. pradėjo rengti kasmėnesinius pasirodymus įvairiose Londono salėse, groti festivaliuose, klubuose ir bendruomenių erdvėse visame pasaulyje.

BGC branduolys yra įrašų kolekcionierius, radijo laidų vedėjas Ernesto Chahoud (NTS, Do!! You!!!, Now-Again Records, BBE) ir muzikos tyrėja, rašytoja ir radijo laidų vedėja Natalie Shooter (Radio Alhara, Do!! You!!!). BGC vakarėliai New York Magazine buvo įvertinti, kaip vieni iš penkiolikos geriausių pasaulyje, apie juos buvo rašoma The Guardian, Time Out London, Monocle Magazine, ARTE, BBC ir Vice Magazine.

VIDEOGRAMOS’23: BŪDAI PRISIMINTI

Archyvas nėra tik oficialių įrašų saugykla – tai didžiulė vaizdų, garsų, dokumentų ir kitų materialių pėdsakų imperija, formuojanti visuomenės atmintį. Tyrinėdamas jos sluoksnius, šiuolaikinio meno laukas virto aktyvia, nuolatinių „kasinėjimų“ erdve, keičiančia formą ir ieškančią būdų iš naujo save apibrėžti. Menininkai ir kuratoriai, archyvinę medžiagą laikantys pagrindiniu kūrybos šaltiniu, yra šios erdvės formuotojai, siekiantys išplėsti archyvą už dokumentų saugyklų ribų, paversti jį dinamišku įrankiu, kuriančiu alternatyvias žinias ir naujus būdus prisiminti. Tokia prieiga reiškia ne tik bandymą imtis archyvinio darbo, atliekančio saugyklos funkciją, ieškančio naratyvų ar užpildančio spragas, bet taip pat siekia mesti iššūkį oficialių archyvų išbaigtumo iliuzijai, kvestionuoti ir destabilizuoti jų autoritetą. Nutolindami archyvą nuo įprasto dokumentų saugyklos vaizdinio ir įtraukdami įvairias kultūrinės produkcijos formas, šimtai menininkų ir kuratorių siekia kurti alternatyvią atmintį, naudodami archyvą kaip žaliavą – ją dekonstruodami, perdirbdami ir manipuliuodami, sukurdami kažką naujo ir įgalindami naujus požiūrius. Galiausiai, menininkai ne tik „atkasa“ medžiagą – jie patys kuria įvairius atminties saugojimo būdus, asmeninius archyvus, dokumentuojančius dabartį – ypač tai, kas lieka oficialių institucijų ir žiniasklaidos užribyje.

Šiais metais menininkių (-ų) filmų ir judančių vaizdų festivalis VIDEOGRAMOS kviečia apmąstyti archyvinio meno praktikas Lietuvoje ir užsienyje. Festivalio kuratoriai siūlo atkreipti dėmesį į archyvo reiškinį kaip aktyviai veikiantį sąsajoje su dabarties realijomis, kviečia gilintis į juose veikiančius galios ir autoriteto santykius, analizuoti kaip archyvas apibrėžiamas šiuolaikiniame mene. VIDEOGRAMOS taps skirtingų formatų platforma, talpinančia paskaitas, pokalbius, work in progress pristatymus, filmų peržiūras ir parodą. Suburiant patyrusius kuratorius, menininkus ir akademikus, renginyje tikimasi ne tik apmąstyti naujausius ar kuriamus judančių vaizdų kūrinius, bet ir skatinti ateities praktikų formavimąsi.

Paroda „Ilgesio gestai“

Videogramų programą papildo paroda „Ilgesio gestai“ , kuri bus įkurdinta Meno avilio sinematekoje įrengtų peržiūrų stotelių pavidalu. Stotelėse bus rodomi penki šiuolaikinių menininkių (-ų) Maryam Tafakary, Morgan Quaintance, Akram Zaatari, Jill Magid ir Mohammad Shawky Hassan filmai. Naudojant įvairią archyvinę medžiagą ir eksperimentinę prieigą, filmų rinkinyje žmonių santykiai tyrinėjami per ilgesį, skyrybas, pasitikėjimo žaidimus ir cenzūrą. Šiuos labai skirtingus kūrinius sieja ne tik temos, bet ir smalsus, jautrus priėjimas perdirbant jau esamą medžiagą – apie žmonių ryšius ir santykius parodoje kalbama pasitelkiant cenzūruotus Irano filmus, policijos stebėjimo kameras ar intymius įsimylėjėlių susirašinėjimus.

Ekspozicija įrengta „Meno avilio“ sinematekoje adresu A. Goštauto g. 2.

Parodos lankymas: nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 2 d., antradieniais–šeštadieniais 14–19 val.

Kuratoriai – Karolis Žukas, Marija Nemčenko
Tekstų redaktorius ir vertėjas – Paulius Balčytis
Techninis įgyvendinimas – NOD47 electronics

Atidarymas. Filmų programa „Saulė neturi šešėlio“

19.00 DJ Ugnė Sync
20.00 Filmų programa „Saulė neturi šešėlio“, rež. Rebecca Salvadori
21.40 DJ Mirror Slave

„Saulė neturi šešėlio“ yra vaizdo menininkės ir filmų kūrėjos Rebecca Salvadori filmų programa, apimanti intymią vizualinę kelionę per daugybę reivų, garso pasirodymų ir muzikantų bei menininkų portretų ir pokalbių. Dokumentuodama techno ir eksperimentinės muzikos scenas ir savo draugus Rebecca Salvadori sukaupė didžiulį vaizdo archyvą, kurio dalis buvo panaudota kuriant šios programos filmus.

Filmuose „Tresor įrašai“ ir „Saulė neturi šešėlio“ susiduria skirtingi poliai kaip pavyzdžiui, individuali patirtis – kolektyviniai ritualai, archyvas – aktyvioji atmintis, judantis vaizdas – muzikos pasirodymai, Londonas – Berlynas. Tuo tarpu trečiajame filme „Pasiuntiniai“ daugiausia dėmesio skiriama intymiems menininkių (-ų) ir muzikančių (-tų) pokalbiams apie draugystės ir muzikos prigimtį.

Biografija:

Rebecca Salvadori biografija
Rebecca Salvadori (g. 1984 m.) – Londone gyvenanti menininkė, kurios kūryboje susikerta videomenas ir dokumentika. Menininkė turi ilgametę aplinkos filmavimo patirtį, o daugiausia dėmesio skiria nehierarchiniam / chronologiniam garso ir filmuotos medžiagos sluoksniavimui ir rikiavimui. Jos filmai yra tarsi labai asmeniškų ir sąmoningai neapčiuopiamų heterogeniškų elementų konsteliacijos: daugialypiai akimirkų, žmonių ir aplinkos portretai, į kuriuos galima žvelgti iš skirtingų kampų, nes jų mastelis kaitaliojasi tarp asmeninio ir tarpasmeninio. Pastaruosius 15 metų ji nuosekliai dirba su eksperimentine muzika ir domisi galimybėmis sujungti judantį vaizdą su garso praktika, gyvu atlikimu bei alternatyviomis pasakojimo formomis. Salvadori yra viena iš „Tutto Questo Sentire“ – menininkų valdomos platformos, subūrusios grupę tarptautinių tyrėjų, apmąstančių ir tyrinėjančių savo asmenines praktikas, susijusias su garso patirtimi – įkūrėjų.
Jos garso ir videomeno darbai eksponuoti įvairiose erdvėse ir festivaliuose, pavyzdžiui, „Atonal“ (Vokietija), ICA (JK), „South London Gallery“ (JK), „Niimoscow Science & Art“ (Rusija), „Macro“ šiuolaikinio meno muziejuje (Italija), „Barbican“ meno centre (JK), Olomouco kino ir animacijos festivalyje (Čekija), Festivalyje IMAGE S (Šveicarija), „Crosstalk“ videomeno festivalyje (Vengrija), Davido Lyncho „Silencio“ (Prancūzija), SCHNUCK Glaspalais (Nyderlandai), „Sophiensaele Theatre“ (Vokietija), „Future Everything“ festivalyje Mančesteryje (JK), „III Point“ festivalyje Majamyje (JAV), „No Bounds“ festivalyje ir „Warp Records“ (JK), Kamdeno Cork gatvės meno centre (JK), „Cafe Oto“ (JK) ir Freudo muziejuje (JK).

Work-in-progress „Varguoliai irgi verkia“ su Viktorija Mickute ir Ieva Balsiūnaite

Kuriamo filmo „Varguoliai irgi verkia“ (darbinis pavadinimas) bendraautorės Viktorija Mickutė ir Ieva Balsiūnaitė papasakos apie filmo kūrimo procesus, atliktus tryrimus ir archyvų paieškas.

Filmo aprašymas:

Lietuva, 1992 m. Tamsus žiemos rytas. Būriai žmonių braunasi į perpildytus troleibusus, kiti stovi besidriekiančiose eilėse prie parduotuvių. Vos po kelių valandų gatvės netikėtai ištuštėja, o parduotuvių kasininkės dingsta lyg į vandenį. Kas nutiko? Iš kiekvieno kampo ataidi tie patys garsai, visi prilipę prie mažų televizorių žiūri milžiniško populiarumo sulaukusią meksikietišką telenovelę „Ir turtuoliai verkia“.

Žlugus Sovietų Sąjungai, televizijos ekranuose pasirodžiusios meksikietiškos telenovelės tapo netikėta terapija Lietuvos moterims – atnešė viltį ir suteikė drąsos chaotiškoje dešimto dešimtmečio pradžioje. „Varguoliai irgi verkia“ žvelgia į to meto pokyčius skirtingų kartų moterų pasauliuose. Filmo komanda pasiekia ir Meksiką, kur drauge su filmo herojėmis susitinka su Veronica Castro, suvaidinusia pagrindinę serialo „Ir turtuoliai verkia“ veikėją Marijaną. Moterys drauge apmąsto telenovelių, dabar jau tolimo, tačiau itin ryškaus prisiminimo pėdsaką jų gyvenimuose.

Biografijos:

Viktorija Mickutė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, pelniusi tris Emmy nominacijas. Viktorijos projektas „Vis dar čia“ apie masinį įkalinimą ir gentrifikaciją JAV buvo pristatytas Sundance filmų festivalyje 2020 m. Nuo 2017 m., Viktorija kuria įtraukiančią ir interaktyvią dokumentiką „Al Jazeera“ naujienų tinklo medijų inovacijų studijoje „AJ Contrast“, kur dirba vyresniąja prodiusere. Viktorijos darbai laimėjo 37 tarptautinius apdovanojimus, įskaitant Amnesty Media ir ne vieną Drum Online Media apdovanojimą. Jos filmai ir projektai rodyti daugelyje festivalių, tarp jų – Šefildo dokumentinių filmų ir One World filmų festivaliuose. Gimusi ir užaugusi Lietuvoje, Viktorija gavo Fulbright stipendiją ir įgijo žurnalistikos magistro diplomą Misūrio universitete, JAV. 2022 m., ji buvo atrinkta dalyvauti Interneto žiniasklaidos asociacijos moterų lyderystės programoje. 2023 m. pavasarį, Viktorija buvo atrinkta dalyvauti teatro režisūros „Mercury Store“ programoje Brukline. Birželio mėnesį ji režisavo spektaklį Wooster teatro grupės „Performing Garage“ erdvėje Soho rajone, Niujorke.

Ieva Balsiūnaitė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Tarp jos ankstesnių projektų – dokumentinis filmas „Riedėjo gniūžtė į pietus“, kuriame nagrinėjamas PAR litvakų ryšys su Lietuva. Kiti svarbūs projektai – Ukrainoje sukurtos radijo dokumentikos (2022 m.) apie moteris Ukrainos kariuomenėje bei dokumentika apie kasdienį gyvenimą tamsoje ir šaltyje Rusijai vykdant atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą. 2022 m. Ievos radijo pasakojimas apie Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos aktyvistus laimėjo 1-ąją vietą prestižiniame Čekijos radijo festivalyje „Prix Bohemia Radio“. Šiuo metu Ieva dirba Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) užsienio naujienų redaktore, žurnaliste ir specialiųjų radijo laidų vedėja, tęsia daugiaformatį darbą, orientuotą į tarptautinius įvykius, žmogaus teisių ir sociopolitines temas.

Diskusija „(Ne)slapti archyvai“

Archyvinės medžiagos naudojimas kūryboje yra gana dažnas reiškinys meno ir kino kontekstuose. Nuo Harun Farocki iki Adam Curtis ir daugybė kitų. Lietuvoje tai vis dar reta praktika, kuri fragmentiškai aptinkama vienų ar kitų kūrėjų darbuose. Ypatingai retai dirbama su sovietmečio archyvais, kurie galėtų būti matomi kaip neišsenkantys vaizdų ir istorijų šaltiniai. Tačiau nedaug kas išdrįsta prie jų prisiliesti, kodėl? Diskusijoje paliesime klausimus apie archyvų prieinamumą Lietuvoje, mūsų santykį su didžiuoju istoriniu pasakojimu ir archyvo vizualias interpretacijas kuriant naują, kitokį, savitą naratyvą. Diskusijos dalyviai: Lukas Mykolaitis ir Margarita Žigutytė (Paveldo institutas), Karolis Kaupinis, Ieva Balsiūnaitė, diskusiją moderuos Agnė Bagdžiūnaitė.

Biografijos:

Agnė Bagdžiūnaitė – menininkė, kuratorė, tyrėja. Savo praktiką ir tyrimus grindžia žmonių istorijos (people’s history), feministinės etnografijos metodologijomis ir socialinės reprodukcijos teorija. Ji yra atlikusi keletą Lietuvos darbo istorijos tyrimų, paremtų archyvine medžiaga, daugiausia dėmesio skiriant moterų darbui ir sovietmečio Lietuvos pramonei. Šių metų rugsėjo mėnesį Agnė Bagdžiūnaitė atidarė parodą Kauno paveikslų galerijoje „Moterų balsai. Istorijos iš Kauno tekstilės industrijos“.

Karolis Kaupinis gimė 1987 m. Vilniuje, baigė lyginamosios politikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Dirbo tarptautinių naujienų žurnalistu LRT televizijoje, vedė ir kūrė laidą „Pasaulio Panorama“. 2020 m. buvo vienas iš muzikinio-archyvinio kūrinio „Radvila Darius, Vytauto“ kūrybinės komandos narių. Režisuoja kino, garso, vaizdo kūrinius, šiuo metu taip pat kuruoja muziejaus kūrimą ir dėsto režisūrą LMTA.

Ieva Balsiūnaitė yra žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Tarp jos ankstesnių projektų – dokumentinis filmas „Riedėjo gniūžtė į pietus“, kuriame nagrinėjamas PAR litvakų ryšys su Lietuva. Kiti svarbūs projektai – Ukrainoje sukurtos radijo dokumentikos (2022 m.) apie moteris Ukrainos kariuomenėje bei dokumentika apie kasdienį gyvenimą tamsoje ir šaltyje Rusijai vykdant atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą. 2022 m. Ievos radijo pasakojimas apie Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos aktyvistus laimėjo 1-ąją vietą prestižiniame Čekijos radijo festivalyje „Prix Bohemia Radio“. Šiuo metu Ieva dirba Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) užsienio naujienų redaktore, žurnaliste ir specialiųjų radijo laidų vedėja, tęsia daugiaformatį darbą, orientuotą į tarptautinius įvykius, žmogaus teisių ir sociopolitines temas.

Paveldo institutas yra Kaune įsikūręs nepriklausomas tyrėjų ir menininkų kolektyvas, daugiausia dirbantis paveldo ir atminties temomis. Istorijų archyvavimą ir kuravimą kolektyvas renkasi kaip meninę strategiją, atveriančią galimybę iš naujo re-aktyvuoti žinias, dekonstruoti istorinį naratyvą ir pateikti jį kaip daugiasluoksnį dalelių spektrą. Kolektyvą sudaro: Lukas Mykolaitis (gim. 1992 m.), Severina Venckutė (gim. 1997 m.), Mikas Zabulionis (gim. 1993 m.) ir Margarita Žigutytė (gim. 1992 m.)

Inesos Brašiškės pranešimas „Archyvo darbai“

Pranešime, pasitelkiant daugiausia šiuolaikinių lietuvių menininkių (-ų), režisierių, aktyvisčių (-tų) ir kuratorių darbų pavyzdžius, apžvelgiami darbo su archyvais būdai, jų pobūdis, perdirbimo strategijos ir formos, drauge apmąstant šios aktualizuojamos medžiagos galias, t.y. keliant klausimą: o ką šie archyvai nudirba jau mūsų laike?

Biografija

Inesa Brašiškė yra meno istorikė ir kuratorė, baigusi Modernaus ir šiuolaikinio meno magistro studijas Kolumbijos universitete Niujorke. Jos tyrimai aprėpia pokario Europos ir Amerikos meną ir avangardinį kiną. I. Brašiškė yra viena iš knygos „Jonas Mekas: The Camera Was Always Running“ (Yale University Press, 2022) sudarytojų ir parodos „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorių. Šiuo metu ji rengia kelias knygas, tarp kurių – pirmoji monografija, skirta rumunų menininkui André Cadere (1934–1978). I. Brašiškė dėstė Vilniaus dailės akademijoje, organizavo simpoziumus „The Post-Socialist Object: Contemporary Art in China and Eastern Europe“ (Kolumbijos universitetas, 2017) ir „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ (NDG, 2022); inicijavo paskaitų ciklą „Thinking Contemporary Art“. I. Brašiškė spausdina savo tekstus akademinėse publikacijose, kataloguose ir žurnaluose bei kuruoja parodas ir filmų programas.

Filmas „Įsibrovimas į namus“ + QnA

Graeme Arnfield
Home Invasion, Jungtinė Karalystė, 92’, 2023

Tai košmariškas esė filmas apie durų skambučio istoriją – jo išradimą ir nuolatinius bandymus inovuoti vykstant XIX a. darbininkų judėjimams, formuojantis naratyviniam kinui ir šiuolaikinei stebėjimo kultūrai. Tuo pat metu kuriamas šiurpus mūsų dabartį suformavusių technologinių ideologijų ir joms pradžią davusių košmarų paveikslas.
Filmas sukurtas lovoje, naudojant įvairią rastą medžiagą – nuo archyvinių patentų iliustracijų ar buitinėmis stebėjimo kameromis filmuotos medžiagos iki įtemptų siaubo filmų ištraukų. Garso takeliui panaudoti istoriniai kūriniai preparuotam fortepijonui bei įvairiai manipuliuojami lauko įrašai. Filme klausiama, ką daryti su mūsų labui nebedirbančiomis mašinomis, su sistemomis, trukdančiomis radikaliai ateičiai, besipelnančiomis iš mūsų noro gyventi patogiai ir panaudojančiomis mūsų baimes prieš mus pačius. Kas nutinka, kai įsibraunama į mūsų namus ir sapnus?

Biografija:

Graeme’as Arnfieldas yra menininkas, filmų kūrėjas ir kompozitorius, užaugęs Češyre, gyvenantis Londone. Naudodamas tiriamojo pasakojimo metodus kuria jutiminius esė filmus iš įtinklintų vaizdų, kuriais nagrinėja cirkuliacijos, žiūroviškumo ir istorijos klausimus. Jo darbai pristatyti visame pasaulyje, įskaitant Berlynalę, Roterdamo tarptautinį kino festivalį, „Courtisane“ festivalį, „Open City“ dokumentinių filmų festivalį, Beriko kino ir medijų meno festivalį, „Sonic Acts“ festivalį, Europos medijų meno festivalį, „Transmediale“, LUX, Šiuolaikinio meno institutą (ICA), Vaitčepelio galeriją, ir „e-flux“ ir „Vdrome“.

Filmų programa „Daugybė pasipriešinimo veidų mūsų ekranuose“

Duslus telefono įrašas, ištrauka iš aktyvistų kino filmo, inscenizacija ar įrašas – sukarpytas, iškraipytas ir perdėliotas – ši medžiaga ne nurodo, kokiomis sąlygomis įvyko istoriniai įvykiai, o veikiau bando į jų paveikslą įterpti sąvokas „aš“ arba „tu“. Programa prasideda Jamila’os Bouhired, Alžyro revoliucijos didvyrės – arba teroristės, priklausomai nuo to, kieno kronikas skaitysite – gyvenimo inscenizacija Marwos Arsanios kūrinyje „Ar kada teko nudėti mešką? Arba: Džamilos tapsmas“ (Have You Ever Killed a Bear? or Becoming Jamila), kuriame apsiverčia vaidmenys ir istorinė atsakomybė. Tuo tarpu Alaa Monsouro ilgametražiame filme „Ainata“ užfiksuota jaudinanti scena: Libano Ainatos kaime, balkone, pagyvenusi pora ginčijasi kaip pagerbti jų nukankinto sūnaus atminimą. Ši scena įterpta tarp archyvinių vaizdų, vaizduojančių kadaise, Libano pilietinio karo pradžioje, svajones žadinusią Palestinos išsivadavimo organizaciją (PLO). Galiausiai matome Oraib Toukan švelniai užfiksuotus jūros, augalų, karnavalo vaizdus ir girdime trūkčiojantį pokalbį internetu, primenantį 2021 m. karą Gazoje. Vaizdų ir garsų montažas filme „Pakrantė“ stebina ne žiaurumais, kuriuos išgyveno ir tebeišgyvena Palestinos žmonės, o savo skaidrumu, leidžiančiu perkelti šiuos vaizdus į mūsų pačių būtį.

Filmas „Rankiotojai“

Jumana Manna
Foragers, Palestina, 64’, 2022

Filme „Rankiotojai“ meditatyviu tempu, su ironišku humoru, perteikiamos dramos, kylančios dėl valgomų laukinių augalų rinkimo praktikos Palestinoje / Izraelyje. Golano aukštumose, Galilėjoje bei Jeruzalėje nufilmuotame filme derinant vaidybinius, dokumentinius ir archyvinius kadrus atskleidžiamas Izraelio gamtosaugos įstatymų poveikis šiam papročiui. Apribojimai draudžia rinkti artišoko pavidalo gundeliją ir zatarą (čiobrelį), tad šimtai žmonių, sugautų renkant šiuos vietinius augalus, yra susilaukę baudų ir teismų. Palestiniečių požiūriu, šie įstatymai tėra ekologinė priedanga teisės aktams, kuriais siekiama juos atskirti nuo jų žemių, tuo tarpu Izraelio valstybės atstovai primygtinai teigia vykdą pareigą saugoti, kylančią iš jų mokslinės kompetencijos. Filme „Rankiotojai“ vaizduojama augalų kelionė – nuo laukinės gamtos iki virtuvės, nuo rinkėjų ir gamtos patrulių gaudynių iki gynybos teismo salėje – perteikiant šių tradicijų įkūnijamą džiaugsmą ir žiniją, bei jų atsparumą draudimams. Naujai apibrėžiant gamtosaugos sąlygas ir apribojimus, keliami klausimai apie išnykimo politiką, t. y. kas lemia, kas išnyks, o kas liks gyvuoti.

Režisierės biografija

Jumana Manna yra vizualiųjų menų ir filmų kūrėja. Savo darbais ji tyrinėja galios išraiškas, daugiausia dėmesio skirdama kūnui, žemei ir medžiagiškumui kolonijinio paveldėjimo bei vietos istorijos aspektais. Kuriamomis skulptūromis, filmais, taip pat kartais rašydama, J. Manna nagrinėja išsaugojimo praktikos paradoksus, ypač archeologijos, žemės ūkio ir teisės srityse. Per savo praktiką ji apmąsto įtampą tarp modernistinių kategorizavimo ir konservavimo tradicijų, bei griovimo – neatsiejamos gyvenimo ir jo regeneracijos dalies – nežaboto potencialo. Jumana užaugo Jeruzalėje, gyvena Berlyne.

„New Pessimism“ filmų programa

„New Pessimism“ yra 2018 m. Džokjakartoje, Indonezijoje įsikūręs gamybos ir leidybos kooperatyvas. Po jo vardu menininkai Natasha Tontey ir Riar Rizaldi, taikydami judančio vaizdo praktiką, tyrinėja siaubo, teroro ir blogo skonio sąvokas populiariojoje kultūroje, bei sociologines, technologines ir ekologines problemas kylančias iš Indonezijos kraštovaizdžio ir socialinės dinamikos. Savo darbus jie įvardina „naujojo pesimizmo stiliumi“ – tai terminas, kurį jie vartoja apibūdinti savo meninę praktiką ir pesimizmą kalbant apie socialinę bei ekologinę situaciją Indonezijoje ir pasaulyje. Programoje bus pristatomi 2021-2023 metais menininkų sukurti filmai.

Režisierių biografijos:

Natasha Tontey yra menininkė, gyvenanti Džokjakartoje, Indonezijoje. Savo meninėje praktikoje daugiausia tyrinėja fikcinius istorinius pasakojimus ir mitus, susijusius su dirbtinai keliama baime. Ją domina įvairios galimybės kurti kitokią ateitį, įsivaizduojamą remiantis ne didžiųjų, įsitvirtinusių institucijų požiūriu, o subtiliomis, asmeniškomis atstumtųjų subjektų ir individų pastangomis įveikti sunkumus. Tarp pastarojo meto parodų – personalinė paroda „Auto Italia“, Londone (2022), parodos Singapūro bienalėje (2022); „De Stroom Den Haag“ (2022); GHOST ir „2565“ Bankoke (2022); „Protozone8 Queer Trust“ Ciuriche (2022); ARKO menų taryboje (2022) ir „Leeum“ meno muziejuje (2022) Seule; „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje (2021) ir „transmediale“ (2021) Berlyne; „Performance Space 2021“ Sidnėjuje; „Other Futures“, Amsterdame (2021); Singapūro tarptautiniame kino festivalyje (2021), „Kyoto Experiment 2021“; Azijos kino archyve Singapūre (2021). 2020 m. jai suteiktas Karlsrūhės meno ir medijų centro ZKM ir „Schloss-Solitude“ akademijos apdovanojimas HASH. Menininkė yra 2021-2023 m. Jaunimo akademijos prie Berlyno dailės akademijos stipendininkė pagal programą „Human Machine“.

Riaras Rizaldis yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Work-in-progress „Moterys, merginos ir ne tik. Kas toliau?“ su Agne Jokše

„Jau daugiau kaip dešimtmetį kaupiu fragmentišką ir nenuoseklų asmeninį video archyvą, kuriame fiksuoju savo pačios ir mano aplinkos queer moterų kasdienybės momentus. Vertindama sukauptą informaciją, susidedančią iš susibūrimų, vakarėlių, interjero detalių, buitinių situacijų, pastebėjau nedidelės LGBTQ asmenų grupės kismą, iš labiau privataus ir nuosaikaus bendruomeninio reiškinio į tai kuo aš ir kit/os esame dabar. Po dešimtmečio, jau atrodė, nutolusi nuo pernelyg asmeniško, kiek nepatogaus santykio su sukaupta medžiaga. Ėmiausi ją rūšiuoti, tvarkyti ir mėginti išsiaiškinti, ar ji tinkama ir pakankama būti įkūrininta, kokiais metodais galėtų būti naudojama eksperimentinio filmo formate. Šiame kūrybinio proceso etape, noriu šiuos klausimus užduoti ir jums, pasidalinti įžvalgomis apie darbą su asmeniškai jautriais privataus gyvenimo kadrais, aptarti iš to kylančias problematikas ir renginio metu atverti erdvę pokalbiui ir refleksijai – kas toliau ir ar reikia žengti sekančius žingsnius?“ – Agnė Jokšė

Biografija:

Agnė Jokšė (g. 1993) šiuo metu kuria ir rašo Vilniuje. Naudoja autoetnografijai būdingus įrankius, pasakoja istorijas, kuriose asmeniniai išgyvenimai ir praeities įvykiai (susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais) persipina su supančio pasaulio refleksijomis. Jokšės kūrybos raiškos – rašymas, video bei performansas, kuriomis tyrinėja paralelinių istorijų, užuojautos, susipynusių santykių, queerness ir kalbos temas.

Filmas „Monizmas“

Riar Rizaldi
Monisme, Indonezija / Kataras, 115’, 2023

Valstybės remiamą smurtą patiriantis mistikas ryžtasi likti savoje žemėje Merapio kalno papėdėje. Niekas nepakeis jo apsisprendimo likti šioje vietoje ir toliau praktikuoti savąjį tikėjimą, pagal kurį jis ir kalnas yra viena. Kitoje kalno pusėje įsikūręs vulkanologas primygtinai kartoja, kad artėja pasaulio pabaiga. Nors jo asistentė jį smarkiai kritikuoja ir abejoja jo pasaulėžiūra, vulkanologas atkakliai tvirtina, jog vienintelė tikrovė – ta, kurią apibrėžia mokslas. Semdamasis žinių iš žemės stebėjimo prietaisų, jis teigia, kad klimato kaitos švelninimas yra vienintelis būdas žmonijai išgyventi po, anot jo, artėjančio milžiniško Merapio išsiveržimo. Netoli vietos, kur vulkanologai tyrinėjo Merapį, klesti smėlio kasybos pramonė. Vienas režisieriaus nufilmuotas kalnakasys svarsto apie smėlio kasybos ir gavybos ekonominį poveikį bendruomenei, kalnui ir jo paties sielai. Merapio apylinkėse viską susieja sukarintų pajėgų buvimas. Tai tam tikra valstybės aparato forma. Kolektyvinio kino dvasia sukurtas „Monizmas“ atsiduria kažkur tarp fakto ir fikcijos, ateities ir praeities, materialaus ir nematerialaus, mokslinio ir magiško. Filmas atspindi persipynusius aplink Merapio kalną gyvenančių žmonių santykius: nuo mistiko, tikinčio, kad Merapis – gyvybę ir mirtį lemiantis dievas, ar vulkanologo, laikančio jį grėsme žmonijos egzistencijai, iki smėlio kasėjo, kuriam Merapis yra išgaunamų išteklių ir pragyvenimo šaltinis. Filme „Monizmas“ keliaujama ten, kur tikrovė susipina su mitais ir legendomis.

Biografija

Riar Rizaldi yra menininkas ir filmų kūrėjas. Daugiausia dirba su judančiais vaizdais ir garsu, tiek kino teatro „juodosios dėžės“ aplinkoje, tiek ir kitose erdvėse kurdamas instaliacijas. Savo meninėje praktikoje daugiausia dėmesio skiria kapitalo ir technologijų, darbo ir gamtos, pasaulėžiūros, žanrinio kino ir teorinės fikcijos galimybių santykiams. Jo darbai rodyti įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose (įskaitant Lokarną, IFFR, Vienos bienalę, Londono BFI, „Cinema du Reel“, Vankuverį ir kt.), taip pat „NTT InterCommunication“ centre Tokijuje, Pompidu centre Paryžiuje, „Times“ muziejuje Guagdžou, Stambulo bienalėje, Taipėjaus bienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, Džokjos bienalėje, Indonezijos nacionalinėje galerijoje ir kt. Jo trumpametražis filmas „Tellurian“ drama“ (2020 m.) pelnė Sidabrinio ekrano apdovanojimą už geriausią Pietryčių Azijos trumpametražį filmą 2020 m. Singapūro tarptautiniame kino festivalyje, taip pat garbės paminėjimą 2021 m. „DOK Leipzig“ festivalyje.

Videogramos’22: Kitų žvilgsniu į Rytų Europą

2022 m. VIDEOGRAMOS, menininkų filmų ir judančių vaizdų festivalis, kursuoja per heterogenišką, prieštaringą ir labai įvairų Rytų Europos regioną ir jo tapatybės apibrėžtis. Šių metų vasario 24 d. Rusijai pradėjus atvirą ir brutalią karinę invaziją į Ukrainą, prie pirminio nerimo ir rūpesčio prisidėjo mintys apie mūsų regiono suverenitetą, jo autentiškumą ir niuansuotą tikrovę, kuri, pasirodo, tebėra nepažini ne tik čia negyvenantiems žmonėms, bet ir mums patiems; apie tai, kaip svarbu yra vertinti, analizuoti ir gilintis į istorinę regiono praeitį bei vystyti kritinę mintį. Mąstymo laisvė tampa neįsivaizduojama be prieigos prie įvairių istorinių šaltinių ir nevaržomo dabarties fiksavimo, galimybės burtis į grupes, džiaugtis ir dalintis ne tik aukštąja kultūra, bet ir tomis pačiomis gatvėmis, kurios veikia kaip terpė saviraiškai ir nonkonformizmui.

VIDEOGRAMOS siūlo poetinę ir kritinę studiją apie kolektyvinės atminties įtrūkimus bei amnezijas, tapsmą kolektyvinės atminties dalimi, individo dalyvavimą, jo reikšmę šiuose procesuose ir iš to kylantį kūrybiškumo potencialą. Šių metų festivalio programa kviečia kritiškai diskutuoti apie socialistinę regiono praeitį, daugiareikšmį paveldą ir ieško būdų, kaip su judančių vaizdų pagalba šiais antagonizuojančiais laikais pasisakyti už reiškinių kompleksiškumą ir kartu ieškoti tarpusavio supratimo. Dauguma šių metų festivalio filmų nagrinėja Rytų Europos regioną per „kitą“ – regiono pakraščius ar kultūrines Vakarų pasaulio įtakas. Tuo pačiu kviečiame Rytų Europą suvokti kaip integralią pasaulinių, visa apimančių ekonominių ir sociopolitinių sistemų dalį.

Filmas „Pastatas“

Matilda Mester, Tatjana Kononenko
Budinok / Das Haus, Vokietija, 93′, 2019
Pristato Tatjana Kononenko ir Monika Lipšic

Valstybinės pramonės namai „Deržprom“ – tai pastatas Charkove, Rytų Ukrainoje. Jis pastatytas 1925–1928 metais konstruktyvizmo stiliumi, siekiant per kolosalią architektūrą įkūnyti komunizmo idėją. Nors tai vienas iš didžiausių įgyvendintų konstruktyvizmo projektų ir ryškus XX amžiaus antrojo dešimtmečio avangardinių idėjų pavyzdys, 2019 m. sukurtame filme „Deržprom“ yra vaizduojamas kaip laiko mašina – nepajudinamas objektas su nusistovėjusia sistema, nederantis prie sparčiai besikeičiančios geopolitinės padėties. Šiandieninio karo kontekste, kai Charkivas yra vienas labiausiai suniokotų miestų Ukrainoje, filmas prabyla dar viena kalba ir tampa Rytų Europos regiono laiko architektūros dokumentu, savotišku palimpsestu, kurį perskaityti padės ir pristatyme dalyvausianti Tatjana Kononenko, viena iš filmo režisierių. Filmo premjera vyko pandemijos metu, todėl tai bus ypatingas – pirmasis – režisierės seansas kartu su žiūrovais.

Tatjana Kononenko (g. 1980) gimė Kirovograde, Ukrainoje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne ir Nikosijoje (Kipras). Iki 2019 m. mokėsi kino režisūros Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje (DFFB). Berlyno Senato Elsos Neumann itin pažangių menininkų programos narė. Tatjanos Kononenko kino ir fotografijos projektuose dažnai nagrinėjamos atminties ir istorijos temos. „Budinok“ yra pirmasis režisierės filmas. Šiuo metu ji rengia savo pirmąjį ilgametražį filmą „Pasakos tamsoje“. Šis filmas – tai asmeniškas keturių kartų moterų, kurios yra priverstos dabartyje tvarkytis su traumuojančių 1933 metų įvykių pėdsakais, portretas. Už „Pasakas tamsoje“ režisierė neseniai buvo apdovanota Wimo Wenderso premija, skiriama už filmų vystymą.

Matilda Mester (g. 1980) gimė Kopenhagoje, Danijoje. 2008 metais ji persikraustė į Berlyną, kur studijavo Vokietijos Nacionalinėje kino akademijoje (DFFB). Čia ir sukūrė savo pirmąjį filmą „Limbo“ (rež. Anna Sofie Hartmann), kurio premjera įvyko Tarptautiniame San Sebastiano filmų festivalyje ir kuris Europos kino apdovanojimuose buvo nominuotas Europos atradimo kategorijoje. Matildos Mester kūrybai būdingas eksperimentinis ir meninis požiūris, o „Budinok“ yra jos pirmas kartu su kita autore režisuotas filmas. Neseniai Tarptautiniame Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje „CPH:DOX“ įvyko jos pirmo pilnametražio filmo „Nakskov 1:50“ premjera.

Filmo peržiūra yra nemokama, tačiau filmo žiūrovai kviečiami aukoti šioms organizacijoms:

https://www.hospitallers.life/
https://spilnameta.com/en/

Filmas „Giedrą dieną iš čia gali matyti revoliuciją“

Emma Charles, Ben Evans James
On A Clear Day You Can See the Revolution From Here, Jungtinė Karalystė / Kazachstanas, 65’ 2020

Šis filmas nukreipia kameros objektyvą į sovietinės technologinės infrastruktūros liekanas, kurių apstu šalies kraštovaizdyje, ir taip sutelkia dėmesį į šiuolaikinius tautos ir mitų kūrimo procesus Kazachstane. 16 mm juosta nufilmuotame filme operatoriaus kamera keliauja po kraštovaizdį, kuriame figūruoja mineralų kasyklos, Eurazijos stepė, STS uždaryta branduolinių raketų paleidimo aikštelė ir naujai pastatytas Nur Sultano miestas. „Giedrą dieną…“ – tai meditatyvus pseudostebėjimo filmas apie nuolatinį tautybės ir tautinės tapatybės kūrimo procesą.

Emma Charles – Londone gyvenanti menininkė ir režisierė, eksperimentuojanti judančio vaizdo ir garso srityje. Jos moksliniais tyrimais grįstoje meninėje praktikoje nagrinėjama negrožinės literatūros sritis, joje atsikartoja technologijų, kapitalizmo ir kraštovaizdžio temos. Žaidžiant su išsiliejusia riba, skiriančia dokumentiką ir fikciją, jos kūryboje neretai atskleidžiamas tiek filmo aplinkos, tiek mūsų gyvenamos patirties dirbtinumas.

Ben Evans James – Berlyno „transmediale“ festivalio kuratorius, Londone įsikūrusio menininkų vadovaujamo centro „South Kiosk“ įkūrėjas ir kuratorius, „Film is an Architecture“ tyrinėtojas ir filmų kūrėjas, AHRC finansuojamos programos filmų kuravimo ir parodų dizaino doktorantas, „The Bartlett“, UCL ir Falmuto universitetų vyresnysis mokslo darbuotojas. Gyvena tarp Europos ir Kanados.

Simonos Žemaitytės naujai kuriamo filmo pristatymas

Pristato Simona Žemaitytė ir Monika Lipšic

Šiemet Videogramose kviečiame susitikti ir susipažinti su režisiere Simona Žemaityte naujausio jos kūrinio pristatyme. Šių metų gegužės mėn. S. Žemaitytė pradėjo filmuoti į Lietuvą atvykusį ukrainiečių sunkiaatletį, daugkartinį šalies čempioną, kuris su šeima laikinai pasitraukė, kai buvo pradėtas Irpinės miesto bombardavimas. Šiame tyrime keliami klausimai apie alternatyvius priešinimosi būdus, vidines bei išorines kovas, discipliną ir vyriškumą. Šiandien būsimo filmo herojus yra grįžęs į Ukrainą, kur stipriai nuo karo nukentėjusiame mieste toliau treniruoja Ukrainos vaikus bei pats ruošiasi būsimoms sporto kovoms.

Simonos Žemaitytės darbai pelnė apdovanojimus 15-oje Talino trienalėje bei Šefildo dokumentikos festivalyje. Jos filmai rodyti Kauno bienalėje, Oberhauseno filmų festivalyje, „Cinémathèque Française“ platformoje, „Kasa“ galerijoje ir „Galata Perform“ Stambule, BAFTA ir „RichMix“ Londone, ŠMC, galerijose „Vartai“, „Titanikas“ bei „Kairė-dešinė“ Vilniuje, „CreArte“ parodoje Pardubicėse, Lince ir Genujoje, „Centrala“ Birmingeme. Dėstė Karališkajame Holovėjaus koledže bei UCL Londone. Šiuo metu studijuoja VDA dailės doktorantūroje ir dėsto VDA Skulptūros katedroje.

Filmas „Jugoslavija: kaip ideologija išjudino mūsų kolektyvinį kūną“

Marta Popivoda
Yugoslavia: How Ideology Moved Our Collective Body, Serbija / Prancūzija / Vokietija, 62′ 2013

Pasak filmo režisierės Martos Popivodos, jos eseistinis filmas yra labai asmeniškas požiūris į socialistinės Jugoslavijos istoriją, dramatišką jos baigtį ir paskesnį virsmą keliomis demokratinėmis tautinėmis valstybėmis. „Valstybės žlugimo patirtis ir šiandieninis „laukinis“ kapitalistinės klasių sistemos atkūrimas Serbijoje ir yra tie motyvai, dėl kurių grįžtu prie žiniasklaidos vaizdų ir seku vienos socialinės sistemos kaitą analizuodama jos viešosiose erdvėse rengtus pasirodymus. Šiame filme, kuriame nagrinėjamas didžiulis ir gausus įvairių kolektyvinių formacijų medijuotų vaizdų archyvas iš buvusios Jugoslavijos viešųjų erdvių, keliamas klausimas, kaip ideologija reiškiasi per masinius pasirodymus viešosiose erdvėse. Marta Popivoda rinko ir tyrė Jugoslavijos valstybės egzistavimo laikotarpiu (1945–2000) sukurtus filmus ir vaizdo įrašus, daugiausia dėmesio skirdama valstybinėms masinėms šventėms (jaunimo darbo akcijoms, Gegužės 1-osios eitynėms, Jaunimo dienos minėjima,s ir kt.) ir kontrademonstracijoms (1968 metų, 10 dešimtmečio pilietinėms ir studentų demonstracijoms, spalio 5-osios revoliucijai ir kt.). Vaizdais keliaujant į praeitį, filme per kintančius žmonių, ideologijos ir valstybės santykius parodoma, kaip komunistinė ideologija palaipsniui išsisėmė.

Filmas „Penki svajotojai ir žirgas“

Vahagn Khachatryan, Aren Malakyan
5 Dreamers and the Horse, Armėnija / Vokietija, 82′ 2022

Septintąją dešimtį įpusėjusi Melanija dirba liftininke Jerevano ligoninėje ir trokšta savo karjeros pabaigoje tapti kosmonaute. Tam tikra prasme ji primena anachronistinę sovietmečio liekaną. Šalies gilumai, kurioje vis dar viešpatauja senosios tradicijos ir senovinė laimės samprata, atstovauja ūkininkas Karenas, ieškantis geriausios iš visų įmanomų žmonų. O Amasia ir Sona yra naujosios kartos atstovės, laukiančios demonstracijų ir besiviliančios sulaukti revoliucijos. Visus šiuos veikėjus vienija svajonė gyventi tokį gyvenimą, kokio norisi patiems, kuri yra beveik neįmanoma šalyje, kurios valdžia stengiasi kontroliuoti visus ir viską.

Vahagn Khachatryan gimė 1991 m. Jerevane. Būdamas 17 metų persikėlė į Kiniją, o 2008–2014 m. studijavo režisūrą Pekino kino akademijoje, kur pradėjo filmuoti dokumentinius filmus. 2014–2016 m. jis dalyvavo „DOC Nomads“ programoje ir studijavo Portugalijos ULHT Lusófona universitete, Vengrijos SZFE Teatro ir kino meno universitete bei Belgijos LUCA meno akademijos Sint Lucas koledže.

Arenas Malakyanas įstojo į Jerevano valstybinio teatro ir kino instituto Kino meno katedrą. 2013 m. Sofijos studentų filmų festivalyje (Bulgarija) jis pristatė savo filmą „Prisipažinimas meilėje japonišku stiliumi“ ir buvo apdovanotas už geriausią filmo montažą. Tais pačiais metais Arenas dalyvavo Lenkijos dokumentikos projekte „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, kur režisavo filmą „Senelis ir močiutė“.

Filmas „Holgut“

Liesbeth De Ceulaer
Belgija, 75′ 2021

Sibiro amžinasis įšalas tirpsta. Iš po žemių kyla senoviniai kaulai, ir atrodo, kad laukiniai gyvūnai išnyko. Trys Jakutijos gyventojai leidžiasi į neaprėpiamus tyrus su skirtingomis užduotimis. Kaimietis Romanas ir miesto vaikėzas Kyymas persekioja retą šiaurės elnį, tuo tarpu ne per toliausiai iškeliavęs mokslininkas Semionas amžinajame įšale ieško gyvybingos mamuto ląstelės, kurios jam reikia, kad galėtų klonuoti išnykusį gyvūną. Filme vaizduojama, kaip masinio faunos ir floros nykimo, Sibiro mamuto kaulų karštligės ir kovos su išmirimu apyaušrio fone skleidžiasi šiuolaikinis mitas. Kol Romanas, Kyymas ir Semjonas artėja prie savo tikslų, tiek įšalusi žemė, kuria jie vaikšto, tiek pati tikrovė ištirpsta ir pereina į kitą agregatinę būseną. „Holgute“ drąsiai derinami fikcijos ir dokumentikos elementai ir be vargo laviruojama tarp dėmesį prikaustančios realybės ir vizualinės poezijos. Mamuto urve susidaro įspūdis, kad mokslinė fantastika virsta tikrove, o tikrovė – mitu.

Liesbeth De Ceulaer – Briuselyje gyvenanti nepriklausoma Belgijos režisierė, kurios filmuose tyrinėjami įtempti ir sudėtingi žmogaus ir jo aplinkos tarpusavio santykiai. Šie kino tyrinėjimai veda į dėmesį prikaustančius pasaulius, kuriuose dokumentika ir fikcija nuolat keičiasi vietomis.

Filmų programa „Ir Europa apstulbs. Trilogija“

rež. Yael Bartana

„Ir Europa apstulbs“ – tai menininkės Yael Bartanos 2011 m. Venecijos bienalėje, Lenkijos paviljone, pristatyta trilogija. Šie trys filmai – puikus kino praktikos, siekiančios anapus ekrano ir sugrįžtančios į jį, pavyzdys – atsispiria nuo Žydų renesanso judėjimo Lenkijoje, inicijuoto menininkės kartu su kitais kolegomis, ir tuo pačiu metu kuria šio judėjimo istoriją. Šiandien ši Bartanos trilogija vis dar aktuali ir kone pranašiška tuo, kaip joje išreiškiamos praeities šmėklų persekiojamos istorija ir ateitis.

Anot lenkų kuratorės ir meno kritikės Joannos Mytkowskos, „iš tikrųjų nežinome, ar Žydų renesanso Lenkijoje judėjimas yra tikra partija (…), ar politinė haliucinacija. Galų gale, filmuose apskritai fikcija nuolat maišosi su tikrove, gyvieji – su vaiduokliais, faktai – su pasakomis. Tai procesas, artimas kolektyvinės pasąmonės veikimui, kur įsivaizdavimai ir fantazijos gali tapti veiksmais“ (Nepažįstamojo sugrįžimas, 2012).

Yael Bartanai (g. Izraelyje, 1970 m.) menas yra tarsi skalpelis galios struktūrų mechanizmuose, kuriuo ji rėžia ties plona ir trūkinėjančia riba, skiriančia sociologinius reiškinius ir vaizduotę. Per paskutiniuosius dvidešimt metų menininkė savo darbuose nagrinėjo niūrius kolektyvinės pasąmonės sapnus, įveiklino kolektyvinę vaizduotę, analizavo grupinius identitetus ir (an)estetines įtikinėjimo formas. Jos filmuose, instaliacijose, fotografijose, režisuotuose performansuose ir viešųjų erdvių paminkluose tyrinėjamos nacionalinio identiteto, traumos, dislokacijos temos, dažnai išryškėjančios per ceremonijas, minėjimus, viešus ritualus ir bendruomeniškus sambūrius. Bartanos darbai yra pristatyti visame pasaulyje bei įtraukti į daugelio muziejų kolekcijas, įskaitant Niujorko Modernaus meno muziejų, Londono „Tate Modern“ ir Paryžiaus Pompidou centrą. Šiuo metu menininkė gyvena ir dirba Berlyne bei Amsterdame.

Grupinė paroda „Nemiga“

Lapkričio 24 d. 19 val. grupinė paroda „Nemiga“ atidarys meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalį VIDEOGRAMOS’22. Ekspozicija įrengta „Meno avilio“ sinematekos peržiūrų kambariuose adresu A. Goštauto ir A. Vienuolio gatvių kampas, Vilniuje.

Paroda „Nemiga“ yra pirmasis šių metų VIDEOGRAMŲ dėmuo, veiksiantis visą festivalio laiką – iki gruodžio 11 d.

Parodoje lankytojai išvys menininkų Tomo Kobialkos, Peterio Wächtlerio ir Sallamari Rantalos kūrinius, pasakojančius apie archajišką vartotojiškumą ir vaizdinę ekonominių sistemų išraišką bei tai, kaip ji tampa asmeninio archyvo dalimi. Šiame naktiniame pasakojime tarpusavyje dera pilies bokšte dienas leidžiantis vampyras, svajojantis apie šiltą antklodę, didžiausio Australijos banko sukurti herojai, mokę vaikus verslumo, reljefai iš smėlio ir ant laužo kepami amerikietiški zefyrai.Parodos „Nemiga“ kuratorė Gerda Paliušytė jos nuotaiką kūrė kartu su menininku Gediminu G. Akstinu, galvodami apie vakarą palapinių miestelyje, kuomet naktiniai šešėliai ir jų keliamas baugumas tampa jaukūs ir net savotiškai žavūs pažįstamoje ir saugioje aplinkoje.

Šiemet VIDEOGRAMOS kursuoja per heterogenišką, prieštaringą ir labai įvairų Rytų Europos regioną ir jo tapatybės apibrėžtis. Festivalio programoje regionas suvokiamas ne tik kaip lokalus pasakojimas ar tai, kas tarpsta socialistinėje praeityje, bet ir kaip finansinio kapitalizmo ir patriarchato – abstrakčių ir siurrealių ekonominių bei socialinių sistemų, kurios įgalina viena kitą – dalyvis. Šią temą plėtoja ir PARODA „Nemiga“.

„Meno avilio“ kuruojami sinematekos peržiūrų kambariai yra įsikūrę negyvenamuosiuose apartamentuose tame pačiame pastate, A. Goštauto g. 2, kaip „Meno avilys“, jų sinemateka ir „Skalvijos“ kino centras.

PARODOS LANKYMAS: iki gruodžio 11 d., ketvirtadieniais–sekmadieniais 16–19 val., prieš tai susitarus tel. 8 604 76 298 arba el. p. gerda.paliusyte@menoavilys.lt.

Organizatoriai: „Videogramos“ ir „Meno avilys“
Menininkai: Tom Kobialka, Sallamari Rantala, Peter Wächtler
Kuratorė – Gerda Paliušytė
Architektas – Gediminas G. Akstinas
Grafikos dizaineris – Marek Voida
Tekstų redaktorius ir vertėjas – Aistis Žekevičius
Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras
„Meno avilio“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pralaidumas“

Šių metų festivalio tema – Pralaidumas. Ji kviečia gilintis į tai, kaip apibrėžiame save, vidinių ir išorinių pasaulių kūrimą ir jų tarpusavio ribas. Videogramos 2021 persikelia iš Kauno į Vilnių, o renginiai išsidėsto lapkričio ir gruodžio mėnesiais skirtinguose miestuose ir virtualiose erdvėse. Pirmasis renginys – tai kultūros komplekse „SODAS2123“ nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 4 d. pristatoma paroda „Pralaidumas“ (kuratorės Monika Lipšic ir Viktorija Šiaulytė) apie gyvenamosios aplinkos ir architektūros ryšį su žmogaus-gyventojo vidiniu pasauliu. Čia bus rodomi Shirin Sabahi, Sam Williams, Robin Vanbesien ir kitų menininkų kūriniai.

Vėliau teminėse peržiūrose „Skalvijos“ kino centre gruodžio 8-12 d. Karolio Žuko kuruotoje programoje „Tai, kas liko neužbaigta“ bus pristatomi archyviniai Courtney Stephens, Tomasz Wolski, Mariam Ghani ir kitų filmai apie asmeninius ir viešus prisiminimus. Gruodžio 15-19 d. ten pat bus pristatoma Gerdos Paliušytės kuruojama trijų dalių video programa skirta Lauren Berlant (1957-2021 m.) filosofijai ir mąstymo trajektorijoms. Šioje programoje žvilgsnis kreipiamas į gebėjimą jausti, stebėti, mokytis, mylėti, fantazuoti ir trokšti kompleksiškame persiklojančių dirbtinių realybių ir režimų pasaulyje, kuris ne tik įvairiais būdais riboja ar nuvilia, bet ir įgalina. Programoje bus rodomi menininkių (-ų) ir kino režisierių darbai, ji apima skirtingas kartas ir plačią geografiją. Tarp joje pristatomų kūrėjų: Mianmaro menininkas Moe Satt, britų menininkė Josiane M.H. Pozi, Indijos dokumentinių filmų kūrėja Malati Rao ir kiti. Peržiūros „Tampant suaugusiuoju“ žiūrovai turės galimybę pamatyti naują menininkės Daivos Tubutytės filmą, seanse dalyvaujant pačiai kūrėjai.

Filmų programa „Tampant suaugusiąja“

Vidinio pasaulio architektūra ir ją lydintys pasakojimai šių metų „Videogramų“ programoje skleidžiasi per Lauren Berlant (1957-2021 m.) filosofijos ir mąstymo trajektorijų įkvėptas peržiūras (kuratorė Gerda Paliušytė), kurios vyks gruodžio 15-19 d. „Skalvijos“ kino centre. Berlant išskirtinį dėmesį teikė intymumo, afekto, jausmų plotmei, jos santykiui su galios struktūromis; tam, kas gali dusinti, arba atvirkščiai – ardyti kartotes ir priešintis kontrolei. Berlant taip pat itin kritiškai vertino neoliberalizmą – į jį žvelgė kaip į visa apimančią represyvią sistemą, kviečiant ieškoti kūrybiškumą įgalinančio bendrumo, leidžiančio atsisakyti normatyvumo ir išankstinio „žinojimo“, banalių sistemos įdiegtų įpročių. Ši programa išskirta į tris tarpusavyje susijusias dalis ir raktažodžius: studijuoti-mokytis iš naujo, troškimas-meilė ir tampant suaugusiąja (angl. „coming of age“). Programoje žvilgsnis kreipiamas į gebėjimą jausti, stebėti, mokytis, mylėti, fantazuoti ir trokšti kompleksiškame persiklojančių dirbtinių realybių ir režimų pasaulyje, kuris ne tik įgalina, bet ir pačiais įvairiais būdais riboja ar nuvilia. Programoje bus rodomi menininkių (-ų) ir kino režisierių darbai, ji apima skirtingas kartas ir plačią geografiją. Tarp joje pristatomų kūrėjų: Mianmaro menininkas Moe Satt, britų menininkės Margaret Salmon ir Josiane M.H. Pozi, Indijos dokumentinių filmų kūrėja Malati Rao, ir kiti. Peržiūros „Tampant suaugusiąja“ žiūrovai turės galimybę pamatyti naują menininkės Daivos Tubutytės filmą, seanse dalyvaujant pačiai kūrėjai.

Filmų programa „Studijuoti-mokytis iš naujo“

Filmų programa „Troškimas-meilė“

Filmų programa „Tampant suaugusiąja“

Paroda „Pralaidumas“

Paroda „Pralaidumas“ – tai video paroda apie architektūrinių formų ir vidinių (žmogiškų) pasaulių santykį. Pralaidumas čia – būdas matuoti tuštumą (tiek fizinę, tiek asmeninę), tačiau taip pat gali reikšti ir architektūrinių pertvarų bei socialinių ribų pralaidumą.

Viešo ir asmeninio pasaulių atskyrimas – modernybės išradimas, kuomet architektūra imasi užduoties kurti asmens vidinį pasaulį, taip randantis ne tik skirtingoms vidaus erdvių tipologijoms, bet ir ypatingai vidinio pasaulio „topografijai“. Leidinyje „Vidaus erdvės ir vidujiškumas“ (red. Ewa Lajer-Burcharth ir Beate Söntgen; De Gruyter, 2016) atkreipiamas dėmesys į Walterio Benjamino teiginį, jog remdamasis moderniomis vidinėmis erdvėmis naujosios buržuazinės klasės subjektas galėjo nustatyti savo ryšį su išoriniu pasauliu, nuo jo atsitraukti ar įgyti kontrolę. Šių pasaulių persipynimą kvestionavo antrosios bangos feministinis judėjimas: teigta, kad tai, kas asmeniška, taip pat yra politiška, o vidiniai kasdienybės pasauliai neabejotinai susiję su platesnėmis visuomeninėmis struktūromis. Pralaidumas savo ruožtu pradėtas formuoti mąstant apie menines veiklas, ypatingai sutelktas į šias vidinių ir išorinių pasaulių įtampas bei kvestionuojančias šių skirčių nestabilumą. Čia pristatomi menininkų Sam Williams ir Laura Grace Ford, Shirin Sabahi, Robin Vanbesien, Daniel Schwarz ir kitų kūrėjų darbai atveria skirtingas perspektyvas Pralaidumo tema architektūros, miesto ir socialinių struktūrų kontekste.

Asmeninėse vidaus erdvėse taip pat mezgasi ypatingas judančių vaizdų ir žiūrovo ryšys. Karantino metu kino vartojimas tapo itin asmenine praktika. Kambaryje „Pralaidumas“ taip pat pristatomas bendras Vlado Suncovo, Mareko Voidos, Monikos Lipšic ir Viktorijos Šiaulytės projektas – patalynė Videogramos. Tai – meno kūrinys ir dizaino objektas, funkcionuojantis kaip priedanga individualizuotam kino žiūrėjimui, o joje pavaizduotos diagramos – tarsi troškimo persikelti į kino, virtualius ar įsivaizduojamus pasaulius istorijos žemėlapis.

Pandemijos metu kartu su grafikos dizaineriu Mareku Voida buvo sukurta internetinė svetainė www.videograms.lt su virtualia erdve, skirta įvairiais eksperimentiniais ar diskursyviais formatais pristatyti menininkų kūrinius. Svetainėje www.videograms.lt kaip parodos tęsinį galima pamatyti Anastasijos Sosunovos „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“ (2021 m., „Swallow“ ir „Videogramos“ koprodukcija).

Filmų programa „Tai, kas liko neužbaigta“

Gruodžio 8-12 d. „Skalvijos” kino centre programoje „Tai, kas liko neužbaigta“ iš privačių ir viešų erdvių persikelsime į asmeninius ir viešus prisiminimus (kuratorius Karolis Žukas). Nuo tada, kai išrasta kino kamera, sukurtas – ir toliau kuriamas – milžiniškas vaizdų lobynas, kuriuo bandoma reprezentuoti realybę, pasakoti apie mūsų emocijas ir steigti viešosios bei privačiosios istorijos įrodymus ir palikimą.

Stebėdami archyvinę medžiagą galime apčiuopti, kaip praeities vaizdai apibrėžia mūsų asmeninę ir kolektyvinę atmintį, kaip emocinė reakcija ir kultūrinės bei lytinės tapatybės formuoja mūsų suvokimą apie prisiminimus. Kai nesame tikri, ar šiuose vaizduose visuomet regime „tikrovę“, archyvinių filmų kūrimas tampa bandymu ištirti ir atrasti klaidas šiuose mūsų pasaulį atspindinčiuose vaizduose. Tuomet prasideda jų pertvarkymas, naujų naratyvų atradimas ir ieškojimai, kaip perteikti istoriją iš savo požiūrio taško. Taip pat tai – tam tikra humanistinės tradicijos tąsa, dabarties perinterpretavimo procesas, chronologijos pertraukimas, žvilgsnis atgal ir laikas apmąstymams, siekiant geriau suprasti dabartį bei judėti į priekį. Taip praeities vaizdų archeologijoje ne tik atsiveria bendra mūsų visų istorija ir parodomi visuomenės pokyčiai, bet ir pateikiamos galimos ateities trajektorijos.

Filmų programa „Tai, kas liko neužbaigta“:

Gruodžio 8 d., trečiadienis:

17:30 val. Filmas „Tai, kas liko neužbaigta“

19:10 val. Filmas „Įprasta šalis“

Gruodžio 9 d., ketvirtadienis:

17:00 val. Filmas „Prieš užgęstant šviesai“

18:40 val. Filmų „Terra Femme“ ir „Visa kita lygu“ peržiūra

Gruodžio 10 d., penktadienis:

19:50 val. Filmas „Įprasta šalis“

21:00 val. Filmas „Karas ir taika“

Gruodžio 11 d., šeštadienis:

17:30 val. Filmas „Prieš užgęstant šviesai“

19:00 val. Filmas „Tai, kas liko neužbaigta“

Gruodžio 12 d., sekmadienis:

16:10 val. Filmų „Terra Femme“ ir „Visa kita lygu“ peržiūra

Daugiau informacijos apie filmus: https://videograms.lt/programos/

Filmas „Tai, kas liko neužbaigta“

Šis filmas – gruodžio 8-12 d. „Skalvijos” kino centre pristatomos archyvus tyrinėjančios to paties pavadinimo programos „Tai, kas liko neužbaigta“ dalis.